GALILĖJIEČIŲ

TIKĖJIMO METUS UŽBAIGIANT

Dvejus metus esu Galilėjiečių bendruomenės narė.

Kaip jaučiuosi? Galėčiau atsakyti žodžiais iš Šventojo Rašto: „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Kokia yra tikinčiojo kataliko gyvenimo prasmė, koks jo santykis su Dievu ir sutiktaisiais kelyje žmonėmis, koks jo tikėjimas ir pasitikėjimas, drąsa ir baimė, šviesa ir tamsa, nuodėmė bei gebėjimas atpažinti ją ir nusigręžti nuo jos? Šie ir kiti klausimai jau turi mano širdyje išnešiotus ir saugomus atsakymus.

Atsakymai nėra baigtiniai, jie nuolat papildomi perskaičius kitų žmonių straipsnius, išgirdus pasidalijimus tarp bendruomenės narių, patekus į įvairiausius gyvenimo įvykius. Gera būti bendruomenėje, kurios narių žvilgsnis nukreiptas į Jėzų Kristų, o pagrindinis gyvybės šaltinis yra Eucharistijos šventimas. Eucharistija kuria bendrystę ir bendrystės moko – tai perskaičiau Jono Pauliaus II enciklikoje Ecclesia de Eucharistia apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia. Bendrystė neatsiranda be pastangų, ją reikia kurti ir palaikyti. Dievas pirmas ieško žmogaus, pirmas kviečia susitikti. Jis sukuria bendrystę tarp savęs ir atsakančio asmens, tuo pačiu Jis kviečia mus į bendrystę su kitais. Kad augtume ir tvirtėtume kaip tikintys į Jį, kad taptume žmoniškesni žemiškajame kelyje. Svarbu bendrystėje stengtis išgirsti, įsiklausyti, išmokti priimti kitą. Juk esame labai skirtingi ir pilni visokių netobulumų, aplaidumų, skirtingų patirčių.

Bendruomenėje mokomės tikros neveidmainiškos broliškos meilės, stengiamės įsiklausyti į kitą, suprasti kitą, pasidalinti su kitu. Buvimas bendruomenėje mane įpareigoja labiau apmąstyti savo veiksmus, nes darosi svarbu nesugadinti ne tik tikinčio žmogaus, bet ir konkrečios bendruomenės vardo. Ko būsiu verta, jei siekimas, žodžiai ir veiksmai nederės tarpusavyje. Apgailėtinas žmogus ir tiek, keliantis papiktinimą kitiems ir klaidinantis kitą. Žinau, kad dėl savo nuodėmingumo, menkumo, nenuovokumo suklysiu, suklupsiu ne kartą tikėjimo kelyje, tačiau tikiuosi užjautimo, paguodimo ir gero patarimo, rūpestingo pamokymo iš bendruomenės. Žinau, kad prašysiu Dievo pagalbos silpnume ir vedimo tiesoje.

Dabar taikos metas, nėra tikinčiųjų persekiojimo, draudimų. Tačiau nežinome, kada ateis neramios dienos. O tai tikrai bus, apie tai kalbama ir Šventajame Rašte, tai atpažįstame ir kasdienybėje, kuomet keliami klausimai: kas yra šeima, kas yra gyvybė, kas yra lytiškumas, ištikimybė, meilė, atsakomybė? Tikiu, kad, tik priklausydami bendruomenei, jai įsipareigoję, sugebėsime užaugti, sutvirtėti ir atsilaikyti užėjus sunkumų ar išbandymų metui.

Bendruomenės ir jos grupelių susitikimuose dalijantis apie Bažnyčios vadovų, popiežių, mokymą, surašytą vyskupams, kunigams, vienuoliams ir mums, tikintiesiems pasauliečiams, skirtuose dokumentuose – konstitucijose, enciklikose, dekretuose, laiškuose – atsirado gilesnis tikėjimo supratimas, labiau išsiskleidė suvokimas apie Viešpaties dieną, Eucharistiją, Liturgiją, Bažnyčią, bendruomenę. Tai sutvirtina ir padrąsina mane, kaip tikinčiąją. Gilesnis tikėjimo supratimas natūraliai skverbiasi ir persipina su praktiniu gyvenimu.

Ar esu savo vietoje? Taip, esu. Devyni metai praėjo nuo tikėjimo malonės gavimo, du metai esu Galilėjiečių bendruomenės narė. Viešpats kantrus, siūlo žingsnelį po žingsnelio eiti, rodo kelią. Kiek pastebėjau iš patirties, tai Jis daro kiekvienam asmeniui  konkrečiai pagal jo širdies atsivėrimą ir gebėjimą priimti kvietimą abipusei bendrystei. Trokštu, sutikusi Viešpatį Jėzų Kristų, Jį geriau pažinti, kad galėčiau Juo sekti, pasitikiu Dievo Apvaizda ir žinau, kad mano atpirkimas iš begalinio Dievo gailestingumo vyksta kasdien. Esu nenaudingas tarnas, tačiau su Dievo pagalba retkarčiais įvyksta maži savęs viršijimo stebuklai.

Bendruomenių šiandien yra daug, iš visos širdies kviečiu tikinčiuosius ieškoti tokios, kuri padės jiems augti tikėjime ir Dievo pažinime.

Kaip mėgsta sakyti mūsų bendruomenės vadovas kunigas Eitvydas: „Po vieną į dangų neisime, eisime būriu.“

• Kitas >