GALILĖJIEČIŲ

„O mylimieji seserys ir broliai,

Ramybėj eikite

Nuo Sopulingojo Lelijos Veido

Gydančio altoriaus.

Galybių Viešpats su mumis!

Tiesa, sutemę,

Bet nebijokime, nors ir drebėtų žemė

(Jeigu nori)

Ir lobiai skęstų gelmėse nuožmiųjų okeanų…

Mūsų karalius su mumis!“

(Iš Elenos Tumienės užrašytų kun. A. Lipniūno pamokslų)

Atšilus pavasario orams ir pailgėjus dienoms, kartu su jumis, kunige Alfonse Lipniūnai, keliavau gavėnios keliu artyn link Viešpaties. Jūsų gimimo diena, areštas ir kelionė į Štuthofą, o taip pat ir mirtis – visi esminiai gyvenimo momentai įvyko šį mėnesį. Kaip ir jūsų žemėje pragyventų metų skaičius – keturiasdešimt – tarsi simbolis... juk Biblijoje jis reiškia pilnatvę. Kovo 28 d. jūs, Dievo Tarne, kunige A. Lipniūnai, jau išvaduotas iš baisaus Štuthofo kančių, iškeliavote pas Viešpatį.

Apie jūsų kilnią asmenybę ir nelengvą, bet prasmingą gyvenimą pirmą kartą perskaičiau kun. S. Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys. Dievų miške“. Buvau jauna, emocinga. Tais laikais net ir ši knyga buvo laikoma pogrindine, bet visais įmanomais būdais ieškojau atsiminimų ir literatūros apie jus. Gaila, kad tada atrodė, kad užrašinėti išgirstų atsiminimų nereikia. Supratau, kad klydau. Dabar mažai teatsimenu iš tų pasakojimų, o ir gyvų liudininkų beveik nebėra.

Visgi susidraugavau su jūsų  asmenybe. Savo dvasia jūs man pasirodėte labai artimas ir brangus. Esu jūsų užtarimu patyrusi ne vieną malonę. Juo labiau, kad apie jus taip nedaug rašoma, o pasimokyti yra ko. Jau vien tie dveji metai, kuriuos išgyvenote koncentracijos stovykloje tarp žmonių, tapusių žvėrimis, daug ką sako. Tada apie save mažai galvojote, rūpinotės kitais, atsiųstus maisto siuntinius dalinote kitiems, labiau išsekusiems, išvargusiems, palūžusiems dvasia. Tokiu savo elgesiu mokote mane dosnumo, altruizmo. Ir atlaidumo. Prižiūrėtojui, vėliau nuteistam mirties bausme, kuris jus sumušė ir per tai vos išsaugojote savo akinius, būtinus trumparegiui, jūs iš visos širdies atleidote. Ir dar pridūrėte viltingus žodžius, kad jis turi melstis, kad ir Dievas jam atleistų. Dėl žmonių begalinių kančių.

Aš pati sunkumuose dabar dažnai mintyse ir maldose šaukiuosi jūsų, kunige kankiny, pagalbos. Meldžiu užtarimo, kad pajėgčiau susivokti sutemų labirintuose. Amžininkai rašo, kad jūs, kunige, buvote impulsyvaus, bet uolaus būdo. Dievulis ir mane panašiomis dovanomis apdovanojo. Dar žaviuosi jūsų, kaip jauno kunigo, gražiais ir man tokiais artimais pasiryžimais: būti abstinentu, laiku, dievotai ir per daug neskubant kalbėti brevijoriaus maldą, kad gautum dvasinio peno. Pirmoje vietoje – pareigos. Daug dėmesio skyrėte apaštalavimui, šalpai, ligonių lankymui, proto ir valios ugdymui, netgi tokiems nereikšmingiems dalykams, kaip laiku gulti ir laiku keltis. Man atrodo, kad šiandien tai turėtų būti svarbu ir šių laikų kiekvienam krikščioniui.

Jau būdamas kunigu svarstėte, ar Dievas jūsų nekviečia dar labiau Jam atsiduoti. Svajojote apie Jėzuitų ordiną, bet, kitaip susiklosčius išorinėms aplinkybėms, supratote, kad atėjo metas pagalvoti apie pasaulietinį vienuoliškumą. Koks įžvalgumas! Tada labai retai kas tegalvojo apie tokį kelią. Pašaukimų gausa nesiskundė nei vienuolynai, nei seminarijos. Iš jūsų galiu pasimokyti trumpais atodūsiais laisvalaikiu kelti širdį į Dievą, o lūpomis tarti: „O Kristaus meile, vadovauk man!“ Kai netinkamai pasielgiu, atsiprašau Viešpaties jūsų, kunige, maldos žodžiais: „Dievuli, atleisk už netinkamai sunaudotas valandas, prasnaustas progas kitiems pagelbėti, patarnauti.“ Juk jūs, kunige, mokėjote dalintis. Viskuo. Maistu su pokario jauna, neturtinga studentija ir pirmųjų tremtinių į Sibirą šeimomis. Geru žodžiu ir meile. Gal todėl jums nebuvo priešo, o draugas – kiekvienas. O savo kuklų maisto davinį, išėjus iš konclagerio, išdalinti kitiems kaliniams – mažų mažiausiai didvyriškumas. O gal ir nepaskelbtas, neįvertintas šventumas.

Ir dar be galo žavi ir moko jūsų mintys: „Kaip daugiau, kaip daugiau laimėti sielų Dievui... Viską atlikti, nukęsti dėl Kristaus, dėl sielų išganymo... Dievuli, jei tokia Tavo valia, duok, kad mano garbė žmonėse visiškai išnyktų ir kad nieko daugiau netrokščiau, kaip būti silpnu padarėliu, Tavo garbę žemėje skleidžiančiu. Jėzau, aš Tavo.“ Tokiomis mintimis belieka tik kaip siekiniu gyventi. Ačiū jums, Dievo Tarne, kad mano sielai esate toks ryškus šviesulys. Jūs, kaip kažkas pasakė, savu laiku tarsi pasakos nykštukas ryžotės priešintis baisiam milžinui. Stipriai rizikavot, bet garbingai iškentėjot sunkią kovą. Bet kokiomis sąlygomis žadinot žmonių viltį, vijot iš jų širdžių juodą pesimizmą. Nepataikavot nuodėmei nei asmeniškai, nei kalbėdamas kitiems kaip kunigas. Buvote labai kantrus, kiekvieno žmogaus viduje ieškojot paslėptos Dievo kibirkšties. Man, prisipažinsiu, dažnai nepasiseka į kitą pažvelgti tokiomis pilnomis gerumo ir meilės akimis...

Kovas jau baigiasi. Kaip ir gavėnios laikas. Bet ir toliau, raudoniems saulėlydžiams begęstant, noriu likti su iš jūsų gautomis pamokomis ir keliauti su jumis dvasine prasme... Noriu pamilti žmogų, žvelgiantį į Dangų. Ir padėt pakilt tam, kuris, kaip ir aš, dažnai parpuola į purvyną. Bet keliasi ir eina tolyn. Į laisvę. Atsakingai. Kaip šio vakaro pamoksle buvo sakoma: „Jėzus, nors kybo prikaltas ant kryžiaus, bet yra laisvas.“ Jėzau, atleisk mano kaltes, o tu, mano mylimas tikėjimo broli, nors nepaskelbtas šventuoju, užtark mane pas Dievą...

• < Anks
• Kitas >