GALILĖJIEČIŲ

Dieve – tik Tu vienas žinai, kokia yra kiekvieno žmogaus širdis. Nenusigręžk nuo mūsų, kai apsunkę nuo savo nuodėmių naštos bėgame pas Tave, gailimės, prašome atleidimo, laukiame patarimo, kaip atpažinti nuodėmės ruošimo metą, kad laiku susivoktume ir sustotume, nespėtume jos padaryti. Dieve, Tavoji auka ant kryžiaus, Tavo Kraujas, išlietas už daugelį, tesustiprina viltį ir neša mums paguodą, kad parpuolus galima atsikelti, teuždega karštą troškimą gyventi nuolat ieškant Tavosios valios.

GAVĖNIA – KRYŽIAUS KELIAS

Gavėnioje peržvelkime tą Kelią, kuriuo ėjo Kristus į Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.

Ketvirtadienį Jėzus valgo su mokiniais Velykų vakarienę. Jis žino, kad tai jau Paskutinė Vakarienė ir liūdnai prasitaria: „Aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada jį gersiu naują Dievo karalystėje.“

Kai tėvas ar motina jaučia besiartinančią mirtį ir rengiasi skirtis su savo vaikais, rašo testamentą, kuriame pažymėta jų paskutinė valia. Jėzus tą vakarą taip pat paliko testamentą savo mokiniams. Susodino juos prie Velykų stalo, paėmė duoną, sukalbėjo maldą, laužė ją ir tarė savo mokiniams: „Imkite ir valgykite: tai yra mano Kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Tai darykite mano atminimui.“

Toks yra Jėzaus testamentas, kurį Jis mums paliko savo kančios išvakarėse. Tą vakarą apaštalai pirmą kartą pasistiprino Švenčiausiuoju Sakramentu.

Gi Jėzus iš vakarienės namų pasuko Alyvų sodo link. Tą sunkią valandą Kristus ėjo ieškoti stiprybės maldoje. Jo kančia buvo tokia didelė ir Jo malda tokia stipri, kad ant veido, kaip rašo evangelistas Lukas, pasirodė prakaitas, tarsi kraujo lašai, varvantys žemėn.

Čia reikėtų įterpti dažną bedievių klausimą: „Kaip Jėzus, būdamas Dievas, galėjo bijoti skausmo, kančios ir mirties?“ Mes, tikintieji, gerai žinome, kad, atėjęs į žemę, Jėzus buvo ir Dievas, ir Žmogus. Gydydamas ligonius, padaugindamas duoną, mokydamas minias, Jis naudojosi savo dieviška galia. O kančią ir mirtį Jis turėjo iškęsti kaip žmogus.

Kai Kristus meldėsi Alyvų sode, Jam skaudžiausia buvo žinojimas, kad ne visi žmonės pasinaudos Jo kančios ir mirties vaisiais, kad daug bus tokių, kurie pamins po kojomis tuos išganingus Kraujo lašus ir eis pražūties keliu. Todėl taip skaudžiai slenka ilgos kančios minutės, todėl taip sielvartingai kenčia Jėzus.

Jėzus prašė, kad Jo mokiniai budėtų ir melstųsi taip sunkią Jam valandą, tačiau vienuolika apaštalų miega... O kur dvyliktasis? Dvyliktojo, kuris trejus metus vaikščiojo su Jėzumi, kuris girdėjo Jo nuostabų mokslą, matė Jo daromus darbus ir stebuklus – to dvyliktojo čia nėra. Kai Jo Mokytojas alpsta, krauju prakaituoja, jis derasi su aukštaisiais kunigais: „Ką man duosite, jeigu Jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir taip mokinys išdavė savo Mokytoją.

Jėzų suėmus ir kiti mokiniai išsigandę pabėgo, Jį paliko, o Petras Jo net išsigynė. Bet visi jie paskui labai gailėjosi tokio poelgio, Petras graudžiai apverkė savo išdavystę. Tik vienas Judas, netekęs meilės, netekęs tikėjimo ir vilties, pasikorė.

Kai Jėzų vedė nukryžiuoti, daugelis šaipėsi iš Jo, tyčiojosi, stumdė, spjaudė į veidą. Tačiau buvo ir tokių, kurie gailėjo Jėzaus: atsirado žmogus, kuris padėjo Jam nešti kryžių, atsirado geros širdies moteris, kuri, nebodama patyčių, nušluostė Jo kruviną Veidą, atsirado būrelis moterų, kurios verkė ir gailėjo Jėzaus.

Pagaliau, kai Kristus jau buvo prikaltas prie kryžiaus ir toliau minios niekinamas, vienas žmogus stojo Jį ginti. Tai nebuvo kuris nors iš apaštalų, tai nebuvo ir vienas Jėzaus pagydytųjų. Tas Kristaus gynėjas, besistengiantis įrodyti Jo nekaltumą, buvo piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus dešinėje. Tuo metu antrasis piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus kairėje, pritarė minios patyčioms. Išganytojo užtarėjas subarė jį.

Daug ir įvairių lydinčiųjų sutinkame Kristaus kančios kelyje į Golgotą. Ir šiandien, praėjus dviems tūkstančiams metų, rasime begalę žmonių, besityčiojančių iš Kristaus, kuris neša kryžių už mus, už mūsų kaltes. Kiek ir dabar žmonių spjaudo Jam į veidą, kiek žmonių grūmoja Jam. Tai nemąstantys žmonės, žudantys Nekaltąjį. Tokių žmonių širdyse nebėra gailesčio, jie pasikėlę į puikybę ir niekada neprisipažins, kad klydo.

Tačiau šiandien yra ir daug žmonių, atsidavusių Kristui. Šie silpnumo akimirką nors ir parpuola, tačiau randa savyje jėgų pakilti, apverkti savo kaltę, gailėtis. Evangelija mums sako, kad Jėzus labai nuolaidžiai elgėsi su tais, kurie, nors ir žemai puolę, tačiau darė atgailą, kurie buvo savo tamsumo, silpnumo aukos, bet kurie puolę niekada nebuvo patenkinti savimi ir visuomet troško nuvalyti ir išskaistinti savo sielas.

Gal kas nors pasakys, jog užteks mirties valandą gailėtis, kaip gailėjosi tas piktadarys, kuriam Kristus pažadėjo: „Dar šiandien būsi su manimi rojuje“, kad taip ir mes būsime išgelbėti. Tačiau nereikia užmiršti, jog tikėjimas yra Dievo dovana. Jeigu žmogus visą gyvenimą keiks ir grūmos savo Išganytojui, ar gali būti tikras, kad mirties valandą iš savo puikybės kiauto jis galės ištarti atgailos ir atsiprašymo žodžius? Be to, nežinia, ar spės atsiprašyti. Juk gali atsitikti kokia nelaimė ar staigi mirtis.

Kas yra Kristus, mirštąs tarp atgailaujančio piktadario ir piktojo piktadario? Jis yra tas, kuris turės savo dešinėje ir kairėje milijardus, visą žmoniją, kuris tars sprendimą vieniems ir antriems: „Eikite – jūs palaiminti...“ ir „Eikite – jūs pasmerkti...“ To baisaus įvykio pradžia jau vyksta ant Golgotos kalno, kada Kristus taria atgailaujančiai sielai: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Atėjus metui Jis tai ištars kiekvienam žmogui, kuris su meile lydi Jį kančios kelyje.

Žmonės kartais sako: „Ak, kad aš būčiau gyvenęs tais laikais, kai Kristus mirė ant kryžiaus. Aš jau nežiūrėčiau nei tolumo, nei nuovargio ar išlaidų. Keliais ten nueičiau ir, parpuolęs po kryžiumi, su ašaromis maldaučiau, kaip Marija Magdalietė, pasigailėjimo, atsiprašyčiau už savo nuodėmes. Deja, deja – dabar ne tie laikai...“

Netiesa! Kristaus kančios istorija kartojasi ir šiandien ant altoriaus šv. Mišių metu. Ir nereikia nei labai toli eiti, nei išlaidų turėti. Tačiau tikrai – deja! Nors šventadienio šv. Mišių metu apleidimas yra sunki nuodėmė, kiek daug žmonių į tai nekreipia dėmesio. Šv. Mišių metu Kristus liūdi, kenčia ir miršta, kaip ir ant Golgotos kalno. Kenčia už mūsų nuodėmes, o kiek nedaug žmonių bažnyčiose tuo metu būna su Juo... Tuo tarpu pajūrys, paupiai, stadionai, restoranai pilnutėliai. Ir mums ne Kristaus reikia gailėtis, bet verkti savęs, kad grimztam į pražūtį, kad gyvenam be Santuokos sakramento, verkti dėl savo nepakrikštytų vaikų. Jei visa tai išnyktų, kaip palengvėtų Kristaus kryžiaus našta.

Dievo nužudymas... Kiekvienas esame paruošę Jėzui Kalvariją savo širdyje, nes kurioje širdyje Kristus dar nebuvo nukryžiuotas? Ar yra tokia širdis? Kristus buvo kankinamas mūsų rankomis, mūsų mintimis, mūsų veiksmais. Tai ne rimbas, ne plaktukas, ne vinys visa tai padarė, bet mūsų nuodėmės. Mes Jį kankinome. Jis buvo palaidotas, kai mes netekome Dievo malonės. Jis mums gal dar ir neprisikėlęs? Ir tik tuomet, kai atsiklaupsime prie klausyklos, mūsų širdyse vietoj Golgotos kalno tamsos nušvis Velykų džiaugsmo rytmetys.

Papilė, 1996 m.

• < Anks
• Kitas >