Narių vertinimas:  / 1

Kovo 6 d. minėsime mūsų bendruomenės narės a. a. Irenos R. 30-dienį ir 17 val. šv. Mišiose Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje melsimės už ją ir prieš 10 metų pas Viešpatį iškeliavusią Angelę Stankevičiūtę, kuri pirmoji iš Galilėjiečių užmigo Viešpatyje ir bendruomenės vadovo kun. Eitvydo žodžiais tariant, yra mūsų ambasadorė pas Viešpatį. Ta proga sesė Dalia N. dalijasi trumpu prisiminimu apie sesę Ireną, kuri visą laiką priklausė jos vadovaujamai grupelei.

ir etc2016 m. vasario 6 d., vėlų vakarą, pas Viešpatį iškeliavo mūsų bendruomenės sesė Irena Raupytė.

Irutės gyvenimo kelias prasidėjo 1935 m. vasario 19 d. Onuškio kaime Rokiškio rajone. Su mumis ji buvo nuo pat bendruomenės įsikūrimo pradžios. Irutę prisiminsime tik šviesiai ir viltingai. Visada linksma, pilna jumoro, optimizmo, tuo pačiu buvo jautri kitų bėdoms, nesėkmėms. Sugebėdavo įkvėpti vilties ir pasitikėjimo. Ji pati niekada nesiskundė, nedejavo, mokėjo santūriai išgyventi kasdienybės įtampą.Stiprybės sėmėsi iš Eucharistijos, kasdienio Valandų liturgijos kalbėjimo ir nuolatinės maldos. Būdama gilaus religinio tikėjimo žmogumi, ji visuomet turėjo ir niekada nekeitė savo pilietinių politinių pažiūrų. Meilė Tėvynei buvo įsišaknijusi jos širdyje.

Irutė buvo palydėta paskutinėje kelionėje į žemiškojo poilsio vietą Karveliškių kapinėse, kur ji atgulė šalia savo mylimo brolio ir mamos.

Nuoširdžiai užjaučiame Irutės artimuosius ir liūdime kartu su jais. Kviečiame pasimelsti, kad Viešpats būtų maloningas mūsų sesei Irutei ir priimtų ją į savo amžiną Artumą.

Narių vertinimas:  / 0

aa. dovilLygiai prieš metus, rugsėjo 19-osios. rytą į amžinybę iškeliavo sesė Dovilė – viena iš bendruomenės šulų. Pernai, minėdami jos užmigimo Viešpatyje trisdešimt dienų, po Mišių buvome susirinkę peržvelgti kartu nueitą kelią, užfiksuotą nuotraukose. Minėjimo metu bendruomenės vadovas kun. Eitvydas pakvietė dalyvius pasidalyti atsiminimais. Anuomet bendruomenės bendrakeleivė sesė Vylūnė kunigui atsiuntė savo prisiminimus apie paskutinį žygį baidarėmis Nerimi nuo Vilniaus iki Vievio tilto, kuriuos dabar metinių proga ir publikuojame. Tuomet, plaukdami, negalėjome nei nujausti, nei pajusti, kad tai buvo paskutinė žemiška kelionė kartu ir kad po dviejų mėnesių ją jau palydėsime į gailestingojo Tėvo namus…

Prieš metus sesė Vylūnė Liucija rašė:

Mano mintys ir prisiminimai apie Dovilę – tarsi balti, laisvi paukščiai, lengvai plazdantys vėjyje. Noriu su Jumis, Kunige, pasidalinti tuo lengvumu, kurį paliko man Dovilė ir trumpas bei netikėtas mūsų susitikimas baidarėje.

Mūsų pažintis buvo pagrįsta žvilgsnio, šypsenos apsikeitimais ir bendra malda bažnyčioje. Atrodytų, nedaug, bet tuo pačiu jaučiau ją kaip labai artimą sielą. Prasilenkdamos mieste nusišypsodavome kaip artimos bičiulės, ar persimesdavome keliais sakiniais Galilėjiečių bendruomenės išvykose.

paskutin kelionO šią vasarą liepos mėnesį, plaukiant paskutinę atkarpą baidarėmis Nerimi, Viešpats susodino mus abi į tą pačią baidarę. Tai buvo sunkesnė atkarpa tos dienos plaukime – ne tiek dėl trasos, bet dėl užklupusios audros ir lietaus. Žaibavo, griaudė, lijo, nors buvo šilta, bet sušlapome visi.

Pamenu, kaip dar kelionės pradžioje Dovilė su motinišku rūpestingumu, kaip Marija, gydė mano sustreikavusį skrandį, pasidalino turėtu "angliuku", kuris kadaise, net jos triušelį atgaivinęs nuo apsinuodijimo dujomis.

Audra neišgąsdino Dovilės, ji spinduliavo romumu, mes plaukėm ir dainavom lengvas Taize giesmes.

Vieną iš jų gerai atsimenu: „Jėzau, esi šviesa mūsų sielų, Jėzau, tamsybėse nepalik manęs. Jėzau, esi šviesa mūsų sielų, Tu mane savo meile apgaubk.“

Prisimenu Dovilę kaip labai diskretišką, romią bei pasitikėjimu, viltimi ir meile spinduliuojančią bendrakeleivę. Žavėjo jos gebėjimas atliepti, pasidalinti savo gyvenimo įvykiais tik tiek, kiek tai galėtų suteikti vilties ir tikėjimo bendrakeleiviui. Šis plaukimas vienoje baidarėje, deja, bet buvo mūsų paskutinė artimesnė bendrystė.

Rugsėjo mėnesio pirmadienį, kai sutikau Jus, Kunige, supratau, kad įvyko kažkas sunkiai priimamo ir suprantamo. Jūs pasidalinote netikėta žinia, kad tik malda galime jungtis į bendrystę su Dovile. Meldžiausi ir viena Dievo Gailestingumo šventovėje ir kartu su kitomis tikėjimo sesėmis prie Švč. Mergelės Marijos, Aušros Vartuose... Visą savaitę nešiojome Dovilę savo meilės jai kupinose širdyse ir maldose.

Po lemtingo penktadienio, vieną naktį sapnavau besišypsančią Dovilę, žvelgiančią iš aukštai į mane taip švelniai ir gražiai, kaip mūsų švč. Marija šypsosi (ar matėte šv. Kazimiero koplyčioje?).

Tai buvo paskutinis Jos giedras žvilgsnis ir šypsena, visai kaip pradžioje, kai prasilenkdavom mieste. Kitoje dimensijoje, tačiau toje pačioje dvasioje, tarsi niekas ir nepasikeitė.

 

Bendruomenės narė Dalia D. pernai taip pat pasidalijo mintimis apie savo sąsajas su a. a. Dovile. Ji rašė:

Su Dovile susipažinau prieš dvyliką metų. Artimos draugės nebuvome. Juo labiau, kad mūsų charakteriai ir temperamentai – visiškai skirtingi. Visgi, būdamos Trinapolyje, kartais drauge dirbdavome virtuvėje. Dovilė buvo santūri, net nežinau, ar esu ją mačiusį labai linksmą, bet svajoti ir susimąstyti – mėgo. Virtuvėje dirbo neskubėdama, bet kruopščiai. Jai tekdavo redaguoti daug tekstų, o atostogauti kitur nevažiuodavo, todėl svajojo apie ateitį, kai jai nereikės dirbti virtuvėje. Mėgo dalyvauti taip vadinamose Kafarnaumo rekolekcijose, klausytis konferencijų, rasdama laiko ir jų pasvarstymui. Jos skiriamos Jėzaus gyvenimo, žydų maldos ir žemiškos Jeruzalės pažinimui. Dabar Dovilės svajonė išsipildė. Tikiu, kad ji regi dangiškąją Jeruzalę.

Dovilė mėgo giedoti Liturgines valandas. Nežinau, ar giedodavo ir Naktinę, bet tikiu, kad ji dabar su Luko Evangelijoje paminėtu Simeonu jau dangiškoje Jeruzalėje gali giedoti: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą...“ (Lk 2, 29–30).

Dažnai po šv. Mišių ir grupelių susirinkimų, šeštadienio vakarais, su Dovile ir kitomis moterimis namų link eidavome kartu. Rankinėje ji dažnai turėdavo duonos – skanios, ekologiškos, ja pasidalindavo ir patardavo, kur jos įsigyti. Valgydama duoną, prisimindavau Jėzų ir apaštalus, besirūpinančius alkana žmonių minia...

Man jos akys buvo apgaubtos savotišku paslapties šydu. Girdėjau, jutau ją, tarsi širdimi kviečiančią Mylimąjį: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Kartais ji domėdavosi kai kuriomis ligomis, apie tai dviese ne kartą kalbėjomės. Jos pasiruošimas Keliui pas Jėzų nebuvo ilgas žmogiškąja prasme: išėjo pas Viešpatį nelauktai, netikėtai, bet Jis buvo jos draugas, o draugas juk dažnai pakviečia mus ir kai nesitikime. Ji išėjo kančioje ir skausme, bet, tikiu, kad ji buvo kupina vidinio džiaugsmo ir ramybės. Ir dar viena detalė. Eidama namo pro zakristiją, ji visada užbėgdavo prie Švenčiausiojo Sakramento ir trumpam suklupdavo maldai...

dovil karmazinuoseArtėjant Vėlinėms, tikiu, kad tu vienijiesi su Mylimuoju ir Jį šlovini malda amžinybėje. Mes gi dar turime darbuotis „savo išganymui su baime ir drebėdami“, – kaip rašė apaštalas Paulius Laiške filipiečiams: „...Jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15b).

Pridėti noriu vieną tavo nuotrauką iš kelionės Karmazinų keliu. Tada mokiausi fotografuoti. Gal nuotrauka yra ir ne geriausios kokybės, tačiau šalia nedaugelio man artimų žmonių, likai įamžinta tu. Tad spindėk tarsi mažas žiburėlis tave pažinojusiems bičiuliams.

 

Narių vertinimas:  / 5

djnLabai sunku rašyti ar kalbėti, nes labai skauda... Niekaip negaliu patikėti, kad tavęs, Dovile, kūne jau nėra. Tikėjau, kad pasveiksi, kad įvyks stebuklas... Galėčiau pasakoti, kalbėti labai daug, nes juk bendravom 20 metų, nuo tada, kai atėjau į Jonus 1994 m. Kalbėdavom apie tikėjimą, apie kelią, apie viską. Prisimenu, kaip pasakojai apie atsivertimą, kaip tavo širdis natūraliai ieškojo Dievo. Apie tikėjimą kalbėdavai labai pakylėtai. Sakei, kad nuo pat vaikystės jautei Dievo troškimą.

Dovilė... Buvo paprasta su ja bendrauti.

Po Mišių sekmadieniais kartais Dovilė pakviesdavo mane ir mano seserį Genutę pas save į Tuskulėnų gatvę. Tas laikas buvo labai palaimingas, kalbėdavomės apie dvasią keliančius dalykus. Jos kambary buvo didžiulė Mergelės Marijos skulptūra. Mėgo kalbėt apie Mergelę Mariją. Melsdavomės.

djn1Ji sakė, kad jai patinka liūdni žmonės, ir pati būdavo tokia susimąsčius. Dažnai iš jos veido sklisdavo paslaptinga šviesa. Piešiau ją susimąsčiusią Jonų bažnyčioj.

Visada padėdavo, kai reikėdavo kokios pagalbos. Kartą, kai jos paprašiau kažkokio patarnavimo, klausdama, ar galėsianti padėti, ji atsakė: „Ar aš esu tau ko nors atsakius?“

Buvo labai pastabi. Pastebėdavo, ko trūkdavo, ir tuoj pat imdavosi veiksmo. Stebino, kaip Dovilė viską sugeba daryti, nebuvo to, ko neįstengtų. Viską visada darė greitai ir gerai. Ir ištikimai, ir iki galo. Buvo labai apdovanota. Jautri.

Nepasakodavo kitiems apie tuos gerus darbus, kuriuos darydavo. Tik kartais pasidalindavo, kad kartais pavargsta. Kai pasakodavo arba tylėdavo, ir būdavo šiek tiek liūdna ar susikaupusi, buvo labai graži ta vidine šviesa. Kuri niekada jos ir nepalikdavo.

djn2Visada ieškojo tiesos ir sutikusi Jėzų visa širdimi troško Jam atsiduoti ir pasišvęsti. Ieškojo Jo valios ir vykdė.

Pamenu, kažkada sapnavau tokį ryškų sapną. Prie Jonų bažnyčios mes stovim ratu, o vidury ant žemės guli Dovilė – mirusi. Vilki gėlėta suknele, o apykaklėje iš nugaros pusės įsiūta druskos. Labai keistas sapnas, bet tada susimąsčiau apie Jėzaus pasakytus žodžius: „Jūs – žemės druska...Turėkite savyje druskos“. Tikrai Dovilė turėjo tos druskos, to krikščioniško brandumo, to tikro krikščionio skonio.

Kažkada seniai, yra pasakojusi apie perskaitytą knygą „Quo vadis“, kur yra klausiama Lidijos, kas tave padarė tokią gražią. Ji, Lidija, atsako, kad Jėzaus dėka aš esu tokia graži. Manau, kad tai tiko Dovilei.

Mačiau ją laimingą.

Narių vertinimas:  / 4

dj-aa1Dovilę prisimenu labai šviesiai. Susitikdavome retai, bet tie sutitikimai būdavo labai turiningi – mokėjo džiaugtis viskuo. Kaip giedojome giesmėje – Dievas buvo Jai "visa visame". Mylėjo tylą. Kuomet rekolekcijų dienomis gyvendavome kartu – ištisomis dienomis nepratardavome nė žodžio, viskas buvo pripildyta tylaus bendravimo su Dievu; buvo ypatingai jautri kito žmogaus sielai, turėjo itin jautrias "vidines ausis": kai naktį nubusdavau iš kokio košmariško sapno, ji tą pačią akimirką nubusdavo iš savo švento miego; tyliai gulėdama matydavau, kaip ji vaikšto kambaryje, įsiklauso, vėl atsigula, ir miegam. Buvo ypatingai jautri kito žmogaus žaizdoms, ypač toms, nematomoms, kurias pastebime tik tam tikrais momentais (kai užsikerta balsas skaitant tekstą ar pan.), manau, daug tomis intencijomis meldėsi. Labai mylėjo Nukryžiuotąjį – kuomet darbuodavomės virtuvėje Trinapolyje, Jos mėgstamiausia vieta būdavo prie darbastalio – atsirėmusi ilgai žiūrėdavo į sienoje pakabintą Kryžių. Vis sakydavo – kokią laimę žmonės praranda atsisakydami Dievo... Labai mažai kalbėdavo, ypač vengė kalbėti apie kitus; jei kada ką pasisakydavo – tai itin apgalvotai ir, svarbiausia, be jokio asmeniškumo. Esu tikra, tikrai mačiau, kad Jos ego visiškai buvo sujungtas su Dievo (jei taip galima sakyti) Ego, tai yra, Jos asmens nebuvo – viskas buvo apimta ar panardinta Jame. Ji gyveno, kaip parašėme Jai jubiliejaus proga:

dj1Gyventi –

meilės upe išsilieti

pagautai vandenyno srovės

pavirsti lašu

išsiveržti atodūsiu...

 

Būti tyla

Dievo kalbėjimu skambančia

būti žodžiu

Amžinybės ramybe dvelkiančiu...

 

Visa

pakylėta iki dangaus

Nesibaigiančios Meilės glėby

palaimingu skrydžiu tebus....

 

Dabar skaitau šitai ir nesitiki – visai kitaip planavome...

Kažkada Jai sakiau, kad man labai patinka šv. Augustino sentencija "mylėk, ir daryk, ką nori"; aš linkusi pabrėžti "ką nori" (bet tik tyliai pagalvojau, nepasakiau), o Ji patylėjusi atsakė – "taip. Bet mylėk".

Nuo liepos mėnesio mačiau Ją kelis kartus – pirmą kartą ramiai pasakė, kad keliauja susitikti su Jėzumi, kiek papasakojo savo situaciją, viską vertino labai ramiai, buvo kaip visada, sklidina meilės ir švelnumo; pasakė, kad labai norėtų dar pagyventi, kad būtų labai sunku mamai. Prašė niekam nesakyti diagnozės, ir vėliau vis paklausdavo, ar niekam nepasakiau, prašė melstis. Tuo metu dar buvo vilties; netgi tada, kai gydytojai pasakė dėl sprendimo neoperuoti, apie metastazes visur – viską ramiai papasakojo, domėjosi chemoterapija, ir pati daug skaitė, svarstė, sutikti gydymui ar ne. Vėliau trumpai mačiau kelis kartus – jau buvo pradėjusi savo dangiškąją kelionę, bet dar žemiškajame laike.

Šiomis dienomis jaučiu, kad likau su Dovile. Mačiau Jos tikrai dangišką grožį iškeliaujant, todėl man labai ramu, nežinau, gerai tai ar ne. Šeštadienį per pamokslą jūs sakėte: Ji yra čia. Kaip žiūrėjome filme (nepamenu, kokiame) – vaikas klausė, ar sunku numirti; jam atsakė, kad tai tik atodūsis – ir įsilieji į Meilės vandenyną. Jame mes "kvėpuojame, esame, judame"; tai aiškiai suprantu, gal ir todėl ramu. Klausiau Jos, ar daug kentėjo – vakar pirmas pacientas, su kuriuo ryte kalbėjau, paklaustas, kuo skundžiatės, atsakė, kad buvo labai silpna, negalėjau paeiti; taip silpna, net verkiau... Tiek tesužinojau; ji ir kančioje niekuo nesiskundė, išbuvo toje šventoje Tyloje...

Nuoširdžiai, su meile – Asta.

 

P. S. Jei dar apie Dovilę, vis Ją prisimenant...

dj-aa2Labai mėgo gamtą; turbūt geriausiai jausdavosi miške ar valtyje. Jau sakiau, šalia Jos nesinorėdavo kalbėti. Kažkaip jausdavau žodžių bevertiškumą. O Jos žodžiai visad turėdavo svorį, būdavo prasmingi – bet ir kartu būdavo labai lengvi, iš jos meilės gelmės išplaukiantys. Niekad nieko nėra užgavusi savo žodžiu, pastebėjimai visad būdavo labai švelnūs ir lengvi – kaip ir rašiau. Gamtoje prabūdavome tyloje, lyg vakar irstėmės Trakuose ežere, valtyje giedojome Dieninę. Mėgo Trakus, ketinome vykti ir šįmet.

Labai mylėjo bendruomenę; yra sakiusi, kad numirti norėtų bendruomenės namuose. Gyveno gilioje kontempliacijoje, viską sujungusi su Dievu...

Kai viską supratau, vis neišeidavo iš galvos klausimas – kodėl? Atsakymas, kaip jau ir sakiau, atėjo liturgijoje, labai aiškus, tik be priežasties paaiškinimo. Ir jei galime sakyti, kad gyvenimas yra liturgija, supratau, kad Jos auka jau yra ant altoriaus...

Pirmąjį mėnesio ketvirtadienį skaitėte nuostabų tekstą – kad Dievas visa sukūrė amžinam buvimui... Todėl iki šiol nesuprantu – kodėl?

Jos mirtyje man glūdi didelė paslaptis. Liko ir jai nepadovanota seniai paruošta dovana (tikėjausi Jos Amžinųjų įžadų, nors dabar galvoju, kad iš tiesų nieko nežinau, turbūt jau buvo juos davusi). Supratau, kad visa, kas geriausia, savo šventa mirtimi paliko kitiems – kuriuos taip mylėjo...

Redakcijos prierašas: kun. Eitvydo paprašyta savo atsiminimais pasidalijo sesė Asta, kuri paskutinioji iš mūsų turėjo progos regėti nelauktai ir nesuvokiamai greitai pas Viešpatį iškeliavusią Dovilę.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
350562
ŠiandienŠiandien146
VakarVakar348
Šią savaitęŠią savaitę809
Šį mėnesįŠį mėnesį11360
VisoViso350562
Statistik created: 2017-03-29T03:07:55+00:00
US
Lankosi svečių 52
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1322153

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias