DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

17 val. Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 3

gm2016aRedakcijos prierašas: Kontempliacijos autorė Gražina (centre) su Audrute (greta dvyniai Juozapas ir Vincas) gieda Rytmetinę, prieš žygio pradžią. 

Liepos 9-oji, Viešpaties mums dovanota vasaros diena neįprasta – laukia žygis baidarėmis. O juk prieš kiekvieną kelionę apima nuotykių troškimas, šiek tiek sumišęs su jauduliu ir nežinia, kaip viskas pasiseks? Po Rytmetinės, kai pašlovinome Viešpatį ir garsiai išsakėme Jam savo prašymus, kunigas Eitvydas tarė: „Ką gi, o dabar lietui merkiant Merkiu su Merkiu“... Viena po kitos baidarės su ekipažais čiūžteli vandenin, ir pirmyn... Atrodytų, kas čia tokio, paprastas žygis? Ne. Nesitikėjau, kad jis bus ypatingas, atplėšęs nuo smulkių buitinių reikalų ir davęs progą tiesiog mėgautis buvimu ir daug ką apmąstyti. Atrodė, kad problemos liko krante, nors giliai širdies kamputyje žinojai, kad jos vėl tave puls vos išlipus, kad teks neburbant vėl pasiimti nešti savo kryželį, bet plaukiant upe ir matant tiek daug nesuinteresuoto grožio, džiaugėsi širdis ir aitriai kvepiant upinėms mėtoms kritiškas protas ėmė rimti. Pasidavei tėkmei ir tiesiog yreisi pirmyn. Tokią ramybės būseną turėtume išgyventi kaskart, kai stengęsi, bet neradę tinkamų sprendimų viską sudedam prie Viešpaties kojų ir paliekam Jo valiai. Upė vingiuota, raityta, it gimnastės kaspinas. Tikra laimė, kad su manimi plaukia Audrutė, mat pati esu praradusi plaukimo baidare įgūdžius. Vos tik prieš mus išnyra netikėtas vingis arba mes sparčiai artėjame prie kranto, šaukiu: „Audrute, daryk ką nors!“. Ore skamba skardus Audrutės juokas, iškart aižėja pabirdamas nuotrupomis, kurios krenta vandenin, svyruoja ant meldų, supasi ant šakas vandenin sumerkusios liepos. Audrutė, skubiai nardina irklą, stabdo, suka, stengiasi išlyginti baidarę, kad plauktų reikiama kryptimi, bet ir ji ne visada spėja. Taip ir bumsim baidarės nosimi įsirėždamos tai į vieną tai į kitą krantą. „Jau visus krantus išbučiavom“ – juokiasi mano gelbėtoja iš keblių padėčių. „Tu pažiūrėk, pažiūrėk, ko mūsų baidarėj yra?“ Aš ir žiūriu... Tikrai. Ji pilna liepų žiedų ir lapų, meldų stiebų, šakelių nuolaužų, sutrūnijusių medžių nuoskilų, vandens. Bet žinote, ne tik baidarėje. Kadangi pro klūtis ir per jas visas yrėmės iš širdies, dalis to gėrio dabar stirkso ir mūsų plaukuos. Prieky melduose įstrigę kapanojasi kiti mūsų bendrakeleiviai. Klausiam: „Gal jums padėti? Nereikia? Tai tepadeda jums Dievas“ ir judam toliau. Tikros pagarbos ir mūsų nuoširdžios padėkos nusipelno klierikas Vilius su sūnėnu, kurie iki kaklo panirę į šaltiniuotą Merkio vandenį visas baidares su ekipažais perkėlė per išvirtusį medį. O kurgi mūsų Dalia ir Asta? Tik ką buvo, o dabar niekur nematyt. Paskui sužinojom, kad jos, šaunuolės, pirmosios įveikė visą ruožą ir ilgai mūsų laukė.

Kai rytą buvęs toks pilkas dangus liovėsi grasinti lietumi, supratome, kad mes ir mūsų artimieji išmeldėm gerą orą. Saulė išsilukšteno iš debesų. Visų akys nušvito. Antai priešais dar viena valtis, o joje – nuostabi kompanija, siejama stipriausio – kraujo ryšio. Irkluoja broliai Pijus ir Juozapas, o per vidurį kojeles į vandenį įmerkusi, žiūrėdama į debesis guli sesė Monikutė. „Monikut, Monikut“, – šaukiam. Mergaitė pasuka galvą mūsų pusėn. “Ar tau gera plaukti?” Šypsena nuo ausies iki ausies ir trumpas, bet iškalbingas atsakymas: “Aha”. Viską supratom. Netrikdom ramybės. Artėjam prie Rūtos ir Vylūnės baidarės, girdim gyvąjį Rožinį – Merkiu plaukia viena po kitos jų švelniai, pagarbiai beriamos Sveika Marija, Sveika Marija, Marijaaa... Rūtelė žygiui pasirengusi kaip reikiant, lapai su giesmėmis laminuoti. Dabar net lašas vandens ant teksto nebaisus. Kai baigs Rožinį, abi giedos. Truputį gaila, kad jau negirdėsim, nes aplinkui tvyranti tyla iškart sugeria visus garsus. Mes tokie laikini, o kiek daug visko yra mačiusi ši upė, ji irgi saugoja savo tvarką, mes įsibrovėliai irklus merkiam į vandenį, o vos tik juos ištraukiam, vanduo akimirksniu grįžta į senąją vietą. Labai gera matyti kartu keliaujant ir merginas iš Gailestingumo šventovės. Iškart prie visų pritapo – mielos, savos, tarsi jas visi daug metų pažinotume. Reikia padėkoti ir kunigui Eitvydui, kuris Dievo vardu stengiasi suvienyti žmones. Kunigas plaukia paskutinis, jausdamasis už mus visus atsakingas, rūpinasi, kad nė vienas kur užsižiopsojęs ar pavargęs neatsiskirtų, nepasimestų.

Supratau, kodėl gera plaukti. Tada būni arčiau Dangaus. Todėl, kad giedrą dieną atrodo, jog plauki dangumi. Dangus ima ir nusileidžia ant vandens. Išsitrina riba. Taip tai iliuzija, bet ji užvaldo. Kai buvau mažutė stovėdavau prie balų ir žiūrėdavau į jose atsispindintį dangų, debesis, medžių viršūnes tol, kol pradėdavo suktis galva ir bijodama įkristi į tą dangų, turėdavau žengti žingsnį atgal... Iš vaikystės išliko tas Dangaus ilgesys. Turbūt jau vaikystėj visi pradedam nujausti egzistuojant kitą, Dieviškąjį pasaulį, tik dar nesuprantam, nemokam įvardinti. Dabar man dangus su Dangaus karalyste jau įgavo kitą prasmę. Dabar norėčiau „įkristi“ į tą Dangų, bet, manau, vis dar nesu verta. Tikiu, laikas tikrai tikrai ateis. Plaukiam toliau, keičiasi krantai. „Dieve, arčiau tavęs veržias širdis, jokia kančia kely nesulaikys. Skambės tyli giesmė net pro skausmų gelmes: Dieve arčiau tavęs, arčiau tavęs“. Šios gražiosios giesmės žodžiai sukasi galvoje. Tyliai pagiedam pirmąjį posmą ir viskas. Kokia gėda, kad daugiau neprisimenam. Bet per homiliją vienas kunigas yra sakęs, kad žmonės dažnai meldžiasi ašaromis ir troškimais, tai šįkart, Viešpatie, kartoti „Dieve, arčiau Tavęs...“ man yra vienas iš tų puikiųjų troškimų.

Plaukimo baidare įgūdžiai grįžta. Negąsdina kliūtys, kurias Audrutė vadina naujomis galimybėmis ir vis linksmai juokiasi. Nuo mūsų per pagarbų atstumą atsitraukia abu upės krantai. Prisimenu Bruno Sangio eiles: „Jūs norėtumėt? O aš norėčiau, pagyventi miško glūdumoj, ne dėl riešutų, ne dėl aviečių – šiaip sau, atsiskyręs vienumoj. Nusiplaučiau dulkes ilgo kelio prie šaltinio almančios versmės, tai prisiklausyčiau aš lig valiai ir strazdų ir volungių giesmės. Jūs norėtumėt? O aš norėčiau upeliuko dar su duburiais. Ten tikiu, kaip žalios žvaigždės šviečia, žuvys dar nematę meškerės. Ten, tikiu, ir žolės žalias šilkas. Niekas neiškirto ten karklų. Aš esu be galo pasiilgęs, viso to, kas dar natūralu.“ Taip, nieko ypatinga, bet šitos eilės tarsi sukurtos šiai akimirkai, nes visa – prieš tavo akis. Žolių ilgos kasos išduodančios Merkio tėkmės kryptį, meldai it stygos, it sargybiniai, saugantys krantus ir žuvys, jų yra, nes argi žvejai su meškerėmis stypsotų? Žaluma – begalė atspalvių... Tavo, Dieve, dovana – kūrinija. Džiaukimės, dėkokim, nes visa skirta mums. Vis nevertinam, kaip derėtų, vis nesuprantam. Upė pilna dreifuojančių rudų plastmasinių butelių – „bambalių“ ir kitų baltų nuo stipriųjų gėrimų. Kodėl? Kodėl būtent juos reikia švystelt į vandenį? Gal iš apmaudo, kad labai greitai baigiasi tie “velnio lašai“, nesuteikę norimo gėrio? Kitais metais, kitais, jeigu plauksim, trauksim šiukšles iš vandens, – duodu žodį. Plaukiam ir plaukiam. Mėgaujamės vaizdais, tyla, ramybe, vasaros diena. Esam kartu ir kiekvienas atskirai. Išlipam krantan jausdami nuovargį. Kaip gerai, kad greitai atvažiavot paimti baidarių ir mūsų. „Taip, taip, mes juk turim padėti pavargusiems žmonėms“ – plačiai nusišypso.

gm2016b

Narių vertinimas:  / 4

Kad išties važiuosiu ir savanoriausiu jaunimo dienose, supratau tik per didžiuosius savanorių mokymus. Įsisukus į darbų ir kasdienybės sūkurį nesunku prarasti laiko nuovoką ir pamiršti tolimesnius planus. O čia buvau priversta atsipeikėti: liko vos dvi savaitės! Ir jos, žinoma, prabėgo greičiau, nei tikėjausi. Vos spėjau mirktelėti, ir žiū – jau reikia krautis daiktus. Tai mano penktosios jaunimo dienos. Trečiosios, kuriose aš savanorė. Tad lyg ir aišku, kur važiuoju. Žinau, kas laukia. Nebeliko to ankstesnio nekantrumo, jaudulio, nuo kurio nė negali užmigti. „Vargu, ar dar ką naujo galiu patirti“, maniau.

Ir negalvojau, kad galima klysti ir būti teisiam tuo pačiu metu. Nepatyriau tos euforijos, kurią jaučiau pirmuosius kartus dalyvaudama jaunimo dienose. Bet patyriau daug mažų nuostabių dalykų.

Trise apsigyvenome pas alytiškę savanorę, kurios šeima mielai pakvietė mus apsistoti. Dviese gavome net atskirą kambarį! Rytais rasdavome iškeptų blynų su šviežiomis braškėmis, o namiškiai nedrįsdavo anksti šmirinėti namuose, kad mūsų nepažadintų! Tokios meilės ir rūpesčio apglėbta jaučiausi kaip namie. Apsistojusi svečiuose stengiuosi sukelti kuo mažiau vargo ir rūpesčių. O, varge! Šiuose namuose supratau, kad aš pati vargsiu, kol neišmoksiu dykai priimti meilės ir rūpesčio, nesijausdama amžiais skolinga. Vienintelis dalykas kurį esam amžinai skolingi vieni kitiems – tai meilė.

Didžiausia ir netikėčiausia patirtis buvo susitikimas ir pokalbis su tėvu Stenu Fortuna. Džiūgavau turėdama galimybę jį sutikti. Gerokai jaudinausi, bet vos įėjusi į kambarį pajutau ramybę. Tėvą Steną lydinčio savanorio paklausiau, ar būtų galima išeiti kalbėtis su juo į lauką. „Kaip tik nori. Tai pats nuolankiausias mano gyvenime sutiktas žmogus. Pamatysi.“ Pamačiau. Išgirdau. Pajutau. Pamenate tą šventojo Pauliaus raginimą „apsivilkti Kristumi“ (Rom 13, 14)? Kalbėdama su tėvu Stenu jaučiau, kiek daug tame žmoguje Kristaus! Ta Viešpaties meilė, kuria jis degte dega, tiesiog liejasi per kraštus. Ne be priežasties jis man priminė šventąjį Paulių: karštą, tikrą, nuolankų ir labai paprastą Kristaus sekėją, šventą žmogų. Šventą ne dėl savo darbų, bet dėl meilės.

Kažkada Facebook‘e radau mintį „Tikras draugas yra tas, kuris kartu suklumpa maldai.“ Gailestingumo vainikėlio maldos metu jaučiausi turinti 6000 draugų. Prisiminiau tą pirmųjų jaunimo dienų pakylėtą būseną, tą iki ašarų nuostabią patirtį – aš ne viena! Štai, tiek daug jaunų žmonių, kurie tiki ir gyvena tuo pačiu, kaip ir aš. Kurie susiduria su tais pačiais iššūkiais, ieško atsakymų į tuos pačius klausimus. Bendra malda yra auginanti, gydanti, perkeičianti patirtis. Esu labai dėkinga organizatoriams už ją!

Štai toks tad mano lobis. Ne vienas aukso grynuolis. Į mano skrynią pribyrėjo daug visko: vienas kitas brangakmenis, didesnių deimantų, mažesnių perliukų... Manau, kad lobis, kaip ir Bažnyčia, yra vienetas, susidedantis iš mažų ir labai skirtingų dalių. Kiekvienas meilės potyris – šypsnis, apkabinimas, pasidalinimas, rūpestinga smulkmena, išreikšta padėka, malonė pajusti, kad esi mylimas daug labiau, nei tai suvoki – visa tai yra lobis. Grįžau išties praturtėjusi. Tikiu, kad visi dalyviai taip pat. Dabar svarbiausia to lobio neužkasti ir neišbarstyti. Užkastas lobis praranda savo vertę. Dykai gavome, dykai ir atiduokime. Kraunant sau turtą Danguje, tai pati geriausia ir vienintelė užtikrinta investicija.

Narių vertinimas:  / 5

Birželio 1-ąją – per Šeštines, Tėvo ir Tarptautinę vaikų gynimo dieną – Vilniuje vykusioje eisenoje „Šeima – gyvybės lopšys“ man teko būti savanore. Savanorystė visuomet džiugina ir praturtina, šis kartas taip pat nebuvo išimtis. Jau išėjus iš namų ir patekus tiesiai į lietų, mintyse ėmė skambėti šv. Teresėlės giesmė: „Aš jums atsiųsiu rožių lietų iš dangaus, iš beribio dangaus...“

Kiek anksčiau susirinkę Nepriklausomybės aikštėje, su savanoriais taip pat kalbėjome, kad Jėzus juk lengvo kelio nežadėjo. Oras pasitaikė kaip tikriems krikščionims. Kai vieni ėmė svarstyti, kad dėl prasto oro daugelis nuspręs neateiti, kiti drąsino sakydami, kad džiugi eisena tokiu oru, kiek žmonių besusirinktų, bus dar stipresnis liudijimas.

O žmonių prigužėjo per du tūkstančius! Tėveliai su kūdikių vežimėliais, vaikais ant pečių ir ant rankų, seneliai ir močiutės, jaunuoliai, draugai, parapijiečiai, dvasininkai – visi su šypsenomis veiduose pamažu rikiavosi į tvarkingą eilę. O kai prieš pat pradedant žygį nustojo lyti, veidai dar labiau nušvito. Užgrojus orkestrui eisena ėmė žygiuoti Gedimino prospektu link Rotušės. Matydami šią džiugią minią, praeiviai šypsojosi, judėjo pagal orkestro būgnų ritmą, mojavo, klausinėjo „už ką mes einame“. Už šeimą! Už vyro ir moters iš meilės sukurtą bendruomenę, kurioje jie, bendradarbiaudami su Dievu, kuria, augina naują gyvybę ir išleidžia į pasaulį. Mes tikime, kad tik tokioje šeimoje augęs vaikas bus pilnavertė, brandi, stipri ir laiminga asmenybė.

Mane stebino žmonių geranoriškumas. Šioje eisenoje man teko nedidelis darbelis – vežti vaikišką vežimėlį su vandens buteliais, jei kartais eisenos dalyviai ištrokštų. Nors visi ir matė, kad vežimėlyje tik vandens buteliai, žmonės maloniai užleisdavo, kad galėčiau pravažiuoti, pakeliui pasitaikius laiptams padėjo vežimėlį jais užnešti. O viena močiutė net pasisiūlė dalį kelio jį pavėžėti už mane.

Visų nuostabiausias man buvo vienybės jausmas su visais kitais eisenos dalyviais. Kartu, tuo pačiu tikslu, žygiavo katalikai, stačiatikiai, evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai – šių Bažnyčių ir bendruomenių dvasininkai bei tikintieji. Stipriai jutau, kad visi mes – vienos krikščionių Bažnyčios nariai, Kristaus Kūno nariai. O aš – maža jo dalelė. Šiomis dienomis, kai pasaulyje karaliauja susiskaldymas ir priešybės, šis vienybės jausmas yra didžiulė dovana, net, sakyčiau, stebuklas.

Narių vertinimas:  / 10

Tikėjimas dažnai tapatinamas su keliu, kelione. Man šis simbolis labai artimas. Man asmeniškai tikėti reiškia eiti tikrai nelengvu keliu. Tas kelias nelengvas jau vien todėl, kad yra nepopuliarus, „nemadingas“, todėl tu, tuo keliu einantis, dažniausiai esi nesuprastas ir atmestas. Šis kelias apgaubtas mūsų pačių nuodėmių ir netobulumų tamsos, kurioje taip lengva pasiklysti, pasukti klaidinga kryptimi. Šis kelias iš abiejų pusių apsuptas pasaulio vilionių ir kerų šnabždesių, kviečiančių nusukti lengvais, atsakomybę neigiančiais, malonumų ir nevaržomos laisvės vieškeliais. Šiame kelyje mėtosi daug iš tų pražūtingų vieškelių atskriejusių didesnių ir mažesnių akmenų – galimybių suklupti. Štai šiuo keliu einame mes, krikščionys, toli priekyje matydami šviesą – mūsų visų tikslą. Einame, stengdamiesi apeiti tuos tamsoje pasislėpusius akmenis. Didieji net ir tamsoje pakankamai gerai pastebimi, tačiau mažųjų dažnai nepamatome – suklumpame. Einame, stengdamiesi išlikti budrūs ir nesileisti užliūliuojami gundančių šnabždesių, tačiau kartais nusilpstame, pailstame ir nejučiomis pasukame link pavojingų kelkraščių... Vieni einame sparčiau, kiti stoviniuodami. Vieni – kelio viduriu, kiti – atsargiai laikydamiesi kelio krašto. Dauguma, kad ir suklupę, nuklydę, vėl keliamės, nusipurtome dulkes ir einame pirmyn. Ir vėl klumpame, ir vėl keliamės, ir vėl einame pirmyn... Einame visi kartu, bet po vieną, kasdienybėje vienas kito kartais ir nepamatydami, prasilenkdami.

Bendruomenė šiame kelyje man – tarsi virvė, kurios laikydamiesi vaikšto aklieji. Einame taip pat, kaip ir visi krikščionys, tuo pačiu tamsiu, akmenuotu keliu. Skiriamės tik tuo, jog laikomės šios virvės. Esame įvairūs: vieni uolesni, kiti lėtesni, vieni akylesni, kiti dar ne tokie pastabūs, vieni tvirtesni, kiti ir už gana mažų akmenų užkliūvantys. Tačiau tie uolesni išjudina lėtuosius. Akylesni kitiems padeda apeiti kai kuriuos akmenis. O kam nors suklupus, šalia esantis tuoj ištiesia ranką ir padeda atsistoti. Nuolat džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad šiame kelyje atradau savąją virvę – Galilėjiečių bendruomenę. Nors dar ne taip seniai, vos prieš metus, jos įsitvėriau, iškart pajutau, kaip mano žingsnis tapo tvirtesnis ir užtikrintesnis.

Narių vertinimas:  / 5

Atrodo, dar taip neseniai baltais žiedais tarsi nuotakos pasipuošė vyšnios ir obelys, sužaliavo medžiai, gaivi žaluma užliejo pievas, o dabar jau ir kaštonai savo žiedus tarsi uždegtas žvakes ant altoriaus kelia dangun. Ką tik geltonas galveles aukštyn kėlė pienės, bet bėgte prabėgo kelios dienos, o mes jau galime su jomis kalbėtis S. Nėries žodžiais: „Kur priglausi savo baltąją galvelę, kur užsnūsi vėlų vakarėlį...“ Mat, jau skraido lengvi ir trapūs jų balti pūkeliai ore, o ir alyvų žiedlapiai jau nužydėjo. Galima tik atsidusti, kaip greitai viskas žemėje praeina. Ir mano siela eina tuo keliu, ieškodama to, kas amžina, prasminga ir kilnu. Ši, Šeštinių, diena nepaprasta mums, galilėjiečiams. Juk skaitinyje iš Apaštalų darbų girdėjome angelus klausiant: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?“ Tad ir mes jau gal dešimtmetį lipame ant aukšto Stalo kalno šią dieną. Pabūti gamtoje ir pasimelsti. Daugiau apie šios dienos iškylą, kaip vieni žaidėme futbolą ar „bulvę“ su kamuoliu, badmintoną, šaškėmis, šachmatais, dainavome, giedojome, kalbėjomės ar tiesiog ilsėjomės, – galima pasiskaityti bendruomenės metraštyje.

Apaštalai, pamatę Jėzų, žengiantį dangun, tikriausiai nuliūdo. Juk trejus metus Jėzus buvo su jais, tikriausiai dar tiek daug jų lūkesčių neišsipildė, o dabar Jis juos palieka, kaip šiandien žmonės sako, vienus, „ant ledo“. Mes, galilėjiečiai, kartais irgi pasiduodam liūdesiui, baimei, nevilčiai. Dėkoju Dievui, kad ši diena buvo kitokia nedideliame susirinkusiųjų ant kalno būrelyje, kartu su savo šeimomis, mažais ir jau ūgtelėjusiais vaikais. Jaučiau sklandančią ore Dvasią Guodėją, nešančią vienybę, susiklausymą, geranoriškumą, meilę, viltį, skaidrų džiaugsmą, ramybę... Ačiū visiems, kurie šią gražią sekmadienio popietę buvote kartu ir sustiprinote bendruomeniškumo pojūtį. Žinau, kad ir daugiau  mūsų bendruomenės narių ir bičiulių norėjo būti kartu, bet dėl amžiaus, įvairių rūpesčių ar sveikatos tik mintyse ar pro daugiaaukščių namų langus žvelgė ta kryptim, kur buvom susirinkę mes, sveikesni, jaunesni ir energingesni. Labai susigraudinau, išgirdusi vienos sirguliuojančios sesės neįgyvendintą troškimą pabūti kartu. Visgi jūs visi buvote kartu su mumis, tik kitaip. Mus ir jus suvienijo medžio paunksmėje senokai kartu begiedota Dieninė liturginė valanda ir atokvėpio valandėlę Marijos užtarimo besišaukiant darniai iš visos širdies sutrauktos gegužinės pamaldos. Toliau belieka mums visiems, Dievo rūpesčio apsiaustu apgaubtiems, ramiai keliauti kasdienybės takais ir keliais. Ir liudyti savo tikėjimą. Juk dar prieš ateidami ant Stalo kalno, švęsdami Eucharistiją, girdėjome Jėzaus žodžius Evangelijoje: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Priėmę Jėzų Komunijoje į savo širdis, mes juk nešam Dangų savyje. O atradę, negailėkim Jo ir kitiems. Stenkimės liudyti visiems sutiktiems tikėjimo jėgą ne tiek žodžiais, kiek savo elgesiu ir gailestingumo darbais. Juk kokia laimė net pačiame didžiausiame skausme ar netektyje atsiremti į Dievą ar šauktis Jo pagalbos. Ir keliauti link Jo kartu, tarsi būtume vienos didelės šeimos nariai, vieningi ir nedalomi, į tikslą. Visiems žinoma, kad kiekvieno mūsų viso gyvenimo tikslas – regėti Dievą ir amžinai būti su Juo laimingiems Dangaus Karalystėje. Ačiū Tau, Dieve, kad leidi kartais žemėje patirti Dangų. Ir ačiū jums, bičiuliai, kad buvote šią šiltą pavasario, Kristaus Dangun Žengimo šventės, dieną drauge.  

 

Narių vertinimas:  / 5

Rugsėjo 18 diena, XXV eilinis sekmadienis. Sekmadienis, nepažymėtas ypatingu iškilmių ženklu, tik tuo iš tolumos ataidinčiu įsakymu: „Sekmą dieną švęsk.“ Tikrai švęsim, šįkart net esame sutarę iš namų sprukti į Guopstas. Vilūnės automobiliukas linksmai rieda pilku plentu, iš dešinės ir iš kairės dar žali laukai, dar nenublyškę ir nenudažyti medžiai. Santūriai šypsosi Jolanta, saulės šviesa vis slysčioja gražuolės Monikos plaukais, o orus žilagalvis ponas Pranas porina dukros vardo istoriją.

Besišnekučiuodami įsukam pro atvertus svetingos jėzuitų stovyklavietės vartus. „Sveiki!“ – „Tegul bus pagarbintas!“ – „Garbė Jėzui Kristui!“ – „Per amžių amžius!“ – „Labas!“ – „O-ooo! Kaip smagu tave matyti!“ – aplink tik bruzda atvykėliai, dunksi, bilsčioja, trinksi ant stalo dedamos kuprinės, trūkinėja pokalbiai, į šalis žyra juoko nuotrupos. Dar viena labai garbi viešnia – Virginijos mamytė įžengia pro duris, nusišypso geraširdžio žmogaus šilta šypsena ir iškart užburia. Nespėja ji pratarti nė žodžio, o jau iš akių matai – džiaugiasi. Dabar vis dažniau save pagaunu, kad pamačius garbaus amžiaus, vaikų kaip dera prižiūrimą žmogų viltingai sutuksi širdis: „Ačiū Tau, VIEŠPATIE, tų senukų dar yra, nors jie jau seniai iššluoti iš televizijos ekranų.“ Ar vakarais matėte daug laidų, kuriose būtų kalbama apie išmintingus brandžius žmones, jų nuveiktus darbus? Laikraščiuose jie kartais šmėsteli kaip aukos. Žilagalvių armija namuose, suluošinta ir apvogta jaunystėj, dar kartą apvogta senatvėj, kenčianti ligų skausmus, bet, laimei, dauguma tų žilagalvių pėstininkų vis dar meldžiasi už mus. Jeigu jie pasirodo viešumoj, tai jie tokie suvargę, palyginus su Šveicarijos, Vokietijos bendraamžiais, bet, VIEŠPATIE, kaip žadėjai, bent jau Danguj mylėk juos labiau, nes jie tikrai čia ir Sibiruos daug kentėjo. Atleisk man, VIEŠPATIE, už tas derybas su Tavimi, bet ne dėl savęs prašau.

Na štai ir susirinkom. Ruošiamės šventosioms Mišioms. Kas neša kėdes, kas ruošiasi skaityti skaitinius, kas dėlioja lapelius su giesmių žodžiais, o mažosios Patricijos garbanėlės pasirodo tai šen, tai ten. Mažutė, supratusi būsimo įvykio svarbą, sąžiningai pluša tuos lapelius vėl rinkama.

Vienuolikta. Dievo garbei ir šlovei skirta valanda jau prasideda. Virginija gieda, kiti jai pritaria. Kunigas Eitvydas žengia prie altoriaus. Pasisveikinimas. Gailesčio aktas. Garbės himnas. Rolandas skaito pirmąjį skaitinį iš pranašo Izaijo knygos: „Ieškokite VIEŠPATIES, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jisai arti“ (Iz 55, 6). Koks viltingas šis sakinys, koks viltingas! Viešpatį galima rasti, galima! Jis netgi arti. Tereikia tik šauktis, tik nusižeminus kviesti... Kai nuo pažado su gera pabaiga iš laimės ima suktis galva, gauni kitą perspėjimą. Neįsijauskite, ne taip viskas paprasta, ne taip viskas lengva. Vilkitės, bet neperženkite ribos, net narčiu uolumu nieko nepasieksite. Bus daug visokių išbandymų. Niekada nepamirškite: „Mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai, – VIEŠPATIES žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9).

Taip, VIEŠPATIE, Tavo duota rugsėjo 18-oji tokia vaiski, tokia saulėta, o dangus tokio nuostabaus žydrumo ir toks aukštas, labai labai aukštas, nesunku įsivaizduoti, kaip toli Tu nuo mūsų ir kartu kaip arti per Tavo mums suteiktas malones. Nevardinsiu jų daugybės, žiūriu po nosim. Tegul bus: ši vasariška diena, kun. Eitvydo suburta Galilėjiečių bendruomenė, aplinkui tvyranti bendrystės dvasia, ramybė, pagarba.

Virginija gieda 144 psalmę: „Kur Viešpats žengia – žengia teisingai, ką  Jis padaro, tas šventa. Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias, kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias“ (Ps 144, 17–18).

Atleiskite, jau trečias posmelis. VIEŠPATIE, nesijuok, bet sau aiškinuosi Tavąją kalbą: ar „žengia teisingai“ – čia Tavo valia? ar čia Tavo planas?

Antrąjį skaitinį iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško filipiniečiams skaito Dovilė: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). Čia toks stiprus sakinys. Pavadinčiau jį antspaudu. Kai viską padarai – užantspauduoji, kad patvirtintum, nes jau paskui nieko nebegali pridėti. Vaškas sustingsta. Jeigu blaškytumeisi, viską sugadintum. Koks gilus ir tvirtas turi būti tikėjimas, kad tavo protą perskrostų tokia mintis! Mirtis – gimimo Dangui diena. Tai nesvarbu, svarbiausioji yra pirmoji dalis: „Man gyvenimas – tai Kristus.“ Kokia didi tikėjimo dovana turėtų būti tau padovanota, kad pasiryžtum ir šitaip gyventum – pagarbiai lenkiu galvą. Prisiminiau, kad kun. Eitvydas po Dvasinių pratybų pagal Ignacą Lojolą visiems padovanojo po paveikslėlį su šia šv. apaštalo Pauliaus citata, kurią pasirinko savo įšventinimo į kunigus proga. Jeigu šv. apaštalas Paulius nuo mūsų yra nutolęs amžių amžius, tai šitą eilinį XXV sekmadienį viskas taip sutapo, kad kun. Eitvydas, net žodžio nepratardamas, vien šiuo savo gyvenimo faktu visus galilėjiečius ir bendrakeleivius paragino sekti Kristumi. „... nes tai visų geriausia... Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ (Fil 1, 23. 27), – baigia skaitinį Dovilė.

Mūsų Virginija užgieda: „Aleliuja. Atverk, VIEŠPATIE, mūsų širdį Tavo Sūnaus žodžiams. Aleliuja.“ Kun. Eitvydas pakviečia pasiklausyti Evangelijos pagal Matą 20, 1–16: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“ (Mt 20, 1). Taip, jūs teisūs, čia ta vieta, kur kalbama apie darbininkus ir atlyginimo išmokėjimą, kai ir pirmieji, ir paskutinieji gavo po suderėtą denarą.

Kun. Eitvydas sako pamokslą kaip visada įtaigiai, ramiu tonu, niekad nerūstaudamas, bet vis primindamas krikščioniui svarbiausius dalykus ir ragindamas net ir čia laisvesnę akimirką stengtis pabūti Dievo artumoje. Tikėjimo išpažinimas. Ir kulminacija – Aukos liturgija.

Virginijos ir kitų moterų giedamos Taizé giesmės lydi visus, einančius Komunijos. Dar viena kita susikaupimo minutė. Palaiminimas. Dėkojam Tau, VIEŠPATIE, už visa, ką turėjom, turime ir turėsime. Viską nusineša laikas – vanduo. Amen.

Nuo Dievo stalo skubame prie žemiškųjų gėrybių stalo.

Paskui pabyrame po visą stovyklavietę. Rinkitės, ką norite: sūpuokles, krepšinį, futbolą, maudynes, pasiirstymą, pokalbius, skaitymą, gulėjimą saulutėj, darbus virtuvėje ar prie laužavietės, šaškių ar šachmatų partijas, spoksojimą į debesis ar vandenį...

O tada, kai nustojo bumbsėti kamuoliai, kai į dėželes suriedėjo šaškės ir pagal rangą nuo karališkųjų didenybių iki pėstininkų sugulė šachmatų figūrėlės, kai viena grandinė vėl pririšo valtį, o kitos – apsivijo sūpuokles, kai vanduo, nors ugnis priešinosi šnypšdama, ją užgesino ir visi daiktai sugrįžo į kuprines, o šios į automobilius, – visi suprato: Viešpaties duota diena ištirpo, kaip Ostija ant gomurio.

Truputį gaila? Taip. Nieko, juk žinom, kada nors galėsim pakartoti. Bus kitaip, bet patirtas gerumas išlieka. Taigi, o dabar norėčiau jūsų paklausti, ar tikrai šitas XXV sekmadienis buvo mums visiems tik eilinis sekmadienis?

Sudiev.

 

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Lankytojai
128010
ŠiandienŠiandien221
VakarVakar421
Šią savaitęŠią savaitę642
Šį mėnesįŠį mėnesį7281
VisoViso1280102
Statistik created: 2024-03-18T23:37:33+00:00
Lankosi svečių 164
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
6675272

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias