DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Gegužės-spalio mėn. šeštadieniais

17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

DĖMESIO. Šiame puslapyje galite rašyti tiesiai į šį svetainės skyrių, tereikia žemiau paspausti nuorodą Paskelbti pranešimą, užpildyti visus atsivėrusius laukelius ir lango apačioje paspausti mygtuką Pateikti.

ĮSPŪDŽIAI IŠ VISOKIAUSIŲ RENGINIŲ

Paskelbti pranešimą
Pavadinimas *
Vardas *
Turinys *
Saugos kodas * Saugos kodo paveikslėlisAtnaujinti paveikslėlį
   
 

Dalia D.: Vienas advento vakaras...

Šeštadienio vakaras. Jo metu bus rodomas filmas apie pasaulio pabaigą. Smalsu pažvelgti į ateitį, bet gretimame kambaryje kelios sesės ruošia angelus Susitaikinimo pamaldoms. Paklausus, ar reikalinga pagalba, mielai sutinka priimti į savo tarpą. Kartu dirbame, kalbamės, giedame ar tyliai meldžiamės.  Kaip kažkada, kai susirinkę į vienus namus advento metu žmonės prasmingai leido laiką - verpdami, ausdami, siuvinėdami, pasidalindami žiniomis, patarimais, kartu pasimelsdami. Jauku, gera, kai galima pabūti kartu, pasidžiaugti, prasmingai padirbėti ir nors maža dalimi prisidėti darbu prie Susitaikymo pamaldų... Ačiū, mieloms bičiulėms Daivai, Miglei, Eglei, Jolantai, Monikai ir jos sesutei už nuostabų advento vakarą ir šiltą bendrystę. Ilgiuosi tokių akimirkų ir už jas dėkoju Dievui!

Antradienis, 2012 Gruodis 25 16:16

Dalia D.: Pasibaigus filmui apie meilės pažadą

Vėsus spalio mėnesio pavakarys. Bažnyčiose šį mėnesį kalbama rožinio malda. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių po vakaro mišių skuba namo, nes temsta gana anksti. Jaunesni pasklinda kas kur: miesto meras dovanojo mokytojams galimybę apsilankyti garsioje elektroninėje operoje, kiti skuba į krikščioniško kino klubo rodomą filmą. Ir tik nedidelis keliolikos žmonių būrelis pasilieka pasižiūrėti kino filmą „Apie dievus ir žmones“. Aš pati apie filmą daug girdėjau ir apie jį skaičiau. Š*** filmas buvo rodomas pavasarį, „Kino pavasario“ festivalyje. Labai norėjau jame apsilankyti, bet negavau bilietų. Todėl labai džiaugiausi galimybe bent dabar jį pamatyti. Juo labiau, kad kitą savaitę švęsime misijų sekmadienį. Š*** filmas sukurtas remiantis tikrais faktais. Filmo vaizdai ir įspūdžiai taip stipriai palietė, kad negaliu jais nepasidalinti.

Tiems, kurie jo nematė, noriu priminti, kad 2010 m. Kanos kino filmų festivalyje jis pelnė didįjį žiuri prizą. Jo turinio esmė - ne misionierių kankinystė, bet žmonių, kuriuos pašaukė Dievas, pasirinkimo motyvai, galiausiai atvedę į kankinystę. Ačiū Dievui, kad šiandien mes galime laisvai išpažinti savo tikėjimą savo Tėvynėje, bet kažką pasirinkti esame pašaukti kiekvienas. Ir, ko gero, tai darome kasdieną. Visgi kartais apsispręsti būna nepaprastai sunku. Kankina vidiniai svarstymai, dvejonės, rizikos baimė. Nieko nuostabaus, juk esame tik silpni, nuodėmingi Dievo kūriniai. Klystantys, puolantys ir vėl besikeliantys. Kaip ir broliai trapistai, gyvenę prieš 15 metų gyvenę mažame Alžyro kaimo vienuolyne. Gyveno jie kukliai, maitinosi iš savo rankų darbo. Broliai prižiūrėjo bites, kiti šiltnamiuose augino daržoves, turbūt visa tai ne vien tik sau. Dar vieni sunkiai arė akmenuotą šio krašto žemę, kad ji būtų vaisinga. Brolis Lukas gydė žmones. Krikščionis ir musulmonus, juk Dievas – visų Tėvas. Deja, trapus, pasiaukojantis, kuriantis žmogus - gėris ir visa griaunąs blogis gyvena kartu jau nuo pirmųjų tėvų nuopuolio. Nuošalų Alžyro kaimą puola islamo teroristai ir kasdieninio smurto akivaizdoje vienuoliams tenka apsispręsti. Likti su maža krikščionių bendruomene, besišaukiančia brolių atramos sunkiu laiku ar teisėtai išvykti. Ten, kur saugu, kur artimi žmonės, kur vienuolių laukia vargšai, kur galima daug gero kitiems padaryti, ligoniams pasirūpinti savo sveikata... Įvairiai svarstome ir mes, kai reikia radikaliai apsispręsti (gal taip reiks daugumai krikščionių ateityje, suspaudimų laikais pasielgti). Pradžioje broliams, kaip ir mums, trūko vienybės, jie svyravo. Visgi juos suvienijo krikščioniška meilė Jėzui ir žmonėms, malda. Ko gero, dar be galo žavi visus brolius mylinti, bet daug kenčianti šių vienuolių abato Tėvo Christiano asmenybė, o gal stiprino ir gyvenimas bendruomenėje. O mes – ar pasirinkome bendruomenę, kuri mums būtų dvasinė atgaiva džiaugsme, paguoda sunkumuose...Joje juk ir patys galime ištiesti kitiems pagalbos ranką, patarti kitam, išklausyti kito arba padėti kuo galime. Tiesa, tai reikalauja pastangų ir glaudžios vienybės su Jėzumi. Juk pašaukimas - tai pasirinkimas. Aš pati jau pasidariau pasirinkimą. Esu Galilėjiečių bendruomenės narė. Trapios, silpnos, ne visada vieningos bendruomenės. Kartais klystu ir aš. Ir klysdama dažnai parpuolu. Dievo malonės padedama darau atgailą ir stengiuos pakilti. Bet džiaugiuosi, kad nesu viena, o kai būna labai sunku gaivina kasdienė malda, dažnas vienijimasis su Jėzumi Eucharistijoje. Tikrausiai dar bendruomenės vadovo ir galilėjiečių užtarimo malda. Daugiau – nieko ypatingo.  Kaip ir prancūzai vienuoliai nepadarė nieko ypatingo. Tik įgyvendino savo meilės pažadą Jėzui ir Alžyro žmonėms. Tik Kristaus akims, o gal ir kartu gyvenusiems alžyriečiams geriausiai suprantamas šimteriopas grūdo vaisingumas Evangelijos pagal Morkų palyginime. Ir ištikimybė Jėzui bei misijai, atvedusi į kankinystę. Istorija skelbia, kad septyneri iš devynių brolių buvo žiauriai nukankinti, tik du išsigelbėjo. Dabar vienas jau pas Dievulį, o kitas ilgai tylėjo po žiaurių žudynių. Mums gi belieka jais žavėtis, iš jų daug ko išmokti ir melsti jų užtarimo pas Dievą. Nemačiusiems šio filmo linkiu ieškoti galimybių pamatyti. Nesigailėsite, o kas ieško – tas randa...

Sekmadienis, 2011 Spalis 16 21:22

Daiva: Filmą "Apie dievus ir žmonės" pažiūrėjus

Ėjau į filmą palydėta žodžių, ištartų pažįstamų žmonių, kurie jau buvo jį matę: „Geras filmas“.„ Puikus filmas“. „Žiūrėjau jį jau keletą kartų”.

Ramybė ir palaima sklido iš vienuolių trapistų grigališkojo giedojimo, jų giesmės, skirtos Viešpačiui. Ir ta ramybė, ištikimybė pasirinktam vienuolio pašaukimui alsavo iki paskutinės filmo sekundės. Kerėjo didingas, „kietas“ gamtos grož***, kurį itin gyvai gali prisiminti tie, kuriems teko šioje žemėje būti. Subtiliai rodomas kūrinijos didingumas ir žmogaus žiaurumo aštrumas, gamtos darnumas ir vienuolių kasdienis gyvenimas nešant gyvą tikėjimą ir beribį rūpestį gyvenančiais netoliese vienuolyno. Paprastos kaimo moters žodžiai vienuoliams: „Jūs esate šakos, o mes paukšteliai“ kalba apie žmonių vienų kitiems reikalingumą, dalijimąsi vienų su kitais tuo ką turi. Brolių ištvermė nuolatinėje maldoje ir ypač glaudus susitelkimas artėjančio pavojaus jų gyvybei metu yra tarsi raktas mūsų širdims. Raktas pasitikrinimui koks mūsų tikėjimas. Ar besitenkinantis tradicija, ar trokštantis ne tik girdėti, bet ir stengtis gyventi taip, kaip moko Viešpats Jėzus Kristus.

Persiima širdis skausmu, matant laiką, kai vienuoliai nebegali laisvai nešti gėrį, o turi realiai įvardinti kaip mano esant reikalinga išgyventi žmogaus brutualaus niokojančio elgesio apsuptyje. Sprendimas, priimtas po žmogiško silpnumo, abejonių ir bejėgiškumo valandų, kad ir kas bebūtų, liudyti Dievo meilę ir tikėjimą. Juo sutvirtina asmeninį suvokimą ir pasirinkimą. Nurieda ašara, viena, antra. Už savo klaidas, už savo negebėjimą mylėti taip karštai ir ištikimai, kaip Dievas myli savo kūrinį – žmogų.

Namo skubu, bet einu aplinkui. Kad galėčiau padėkoti Šv. Mergelei Marijai Aušros vartuose už jos ištartą „TEBŪNIE“, už jos nesuvokiamą gebėjimą būti visiems Motina.

Kaip sako kunigas E. Merkys: žodžiai moko, pavyzdys patraukia. Ačiū jums, kunige, už vedimą link glaudesnio santykio su Dievu.

Filmas pastatytas pagal tikrus faktus apie 1996 m. Šiaurės Afrikoje, Atlaso kalnuose pastatytame vienuolyne gyvenusius vienuolius prancūzų trapistus.

LIETUVA.

Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių - tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoję už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas. [...] vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, - būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją. Tai bus iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų, kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą.

Sekmadienis, 2011 Spalis 16 01:36

 

Powered by Phoca Guestbook

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Prisijungimas
Lankytojai
416142
ŠiandienŠiandien384
VakarVakar483
Šią savaitęŠią savaitę2636
Šį mėnesįŠį mėnesį9696
VisoViso416142
Statistik created: 2017-09-23T04:21:55+00:00
US
Lankosi svečių 48
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1696671

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias