Narių vertinimas:  / 0

Šių metų pradžioje Formalios naujienos, Delfi.lt ir kiti tinklalapiai rašė, kad protestantiškos bendruomenės "Tikėjimo žodžis" pastorius, trijų vaikų tėvas, Giedrius Saulytis, kurio straipsniai pastaruoju metu dažnokai buvo spausdinami Bernardinai.lt tinklalapyje, pasirašė atsistatydinimo raštą ir pasitraukė iš pareigų dėl nesantuokinių ryšių.

Tai gera pamoka visiems mums, o ypač pamokslininkams, primenanti, jog skelbti Evangeliją bei pamokslauti lengviau, nei pagal ją gyventi, ir kad velnias niekada nesnaudžia ir puola ypač tuos, kurie skelbia Dievo žodį, ir tikrina, ar jie pagal jį gyvena.

Šiuo gavėnios metu šis bei panašūs įvykiai teprimena mums Viešpaties žodžius "kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų" (1 Kor 10, 12) ir temoko mus būti kukliais bei nuolankiais Viešpaties Jėzaus bei palaimintosios Mergelės Marijos pavyzdžiu (nereikia neigti bei niekinti Jos užtarimo), nes tai geriausia apsauga nuo nupuolimų.

Vakar, antros gavėnios savaitės antradienį, Mišiose buvo skaitoma ištrauka iš Evangelijos pagal Matą (Mt 23, 1–12):

"Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.

O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“

Tebus mūsų gyvenime nedaug žodžių, bet daug Žodžio – Jėzaus, kuris yra Įsikūnijęs Žodis, kiekvieną skelbtą savo žodį patvirtinęs savo gyvenimo pavyzdžiu bei juos visus užantspaudavęs ant Kryžiaus.

Porą savaitgalių susirinkę žiūrėjome filmą apie šv. Joną Bosko (1815–1888). Jis gyveno ne taip jau seniai, todėl galime suprasti to meto daugumos žmonių gyvenimo sąlygas. Ir mūsų laikmečio kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms teko patirti nepriteklius, vargą, tremties baisumus, išdavystės skausmą. Kaip žiūrint filmą apie J. Bosko gyvenimą, taip ir klausant mūsų tremtinių pasakojimų, atsimenant sausio 13-osios įvykius, nuolat kyla klausimas: kas buvo toji jėga, kuri stiprino žmones, juos palaikė ir teikė drąsos būti laisviems, gyventi pagal savo įsitikinimus ir rūpintis ne tik artimaisiais, bet ir dalintis su sutiktais žmonėmis? Tenkantys sunkumai ir išbandymai tikrai pranokdavo žmogiškąsias jėgas. Atsakymas vienintelis – gyvas tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas Dievu, gyvenimas Evangelija, kuris virsta meile ir atsidavimu kitiems.

Jonas Bosko gimė Italijoje, Beki gyvenvietėje, Margaritos ir Frančesko Bosko šeimoje. Buvo trečias sūnus šeimoje. Dviejų metukų tapo našlaitis netikėtai mirus tėvui. Mama Margarita, tapusi jauna našle, prižiūrėjo sergančią mamą, augino sūnus, rūpinosi mažu ūkeliu. Ji buvo tvirto ir gilaus tikėjimo, begalinio darbštumo ir didelės meilės moteris. Su didele kantrybe stengėsi išugdyti berniukų atsakingumą, dorybingumą ir draugiškumą, perduoti tikėjimo, kaip gyvenimo pagrindo, pažinimą. Mamos perduotas gilus pamaldumas, pagalba vargstantiems nepaisant nepriteklių išmokė Joną jautrumo kitų kančiai ir išugdė ištvermę siekiant tikslo.

1841 m. Jonas Bosko buvo įšventintas kunigu ir atsidavė apleistų jaunuolių ir vaikų auklėjimui, tapo jų tėvu ir mokytoju. Jis įkūrė oratoriją, kuri tapo namais, mokykla, sporto aikštele ir parapija tiems, kurie neturėjo darbo, įsitraukdavo į nusikaltimus ir buvo išstumti už visuomenės ribų. Vaikų, jaunuolių skaičius greitai augo. Kunigas matė, kad jo vaikinams kažko trūksta. Supratęs, kaip svarbu jaunam žmogui yra motiniška globa, supratingumas ir rūpestingumas, jis paprašė savo mamą Margaritą būti globojamų vaikų mama. Bosko mokė berniukus amato, rasdavo darbo, vesdavo tikybos pamokas, organizuodavo šventes, visais būdais stengėsi juos atitraukti nuo blogo ir nemoralaus gyvenimo.

1855 m. kun. Bosko įkūrė Saleziečių kongregaciją, kuri 1859 m. įteisinta oficialiai. Kongregacija vadinama Šv. Pranciškaus Salezo Draugija. Dabar pasaulyje yra apie septyniolika tūkstančių saleziečių.

Kunigas Jonas Bosko Dievo tarnu paskelbtas 1909 m., palaimintuoju – 1929 m. ir šventuoju – 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas.

Kelios šv. Jono Bosko mintys:

Malda – ji svarbiausia. O drauge su ja – ir darbas.

Visiems darykime gera, niekam nedarykime blogo. Pasakykite mano vaikams, kad laukiu jų visų Danguje.

Tiktai nuolatine malda ir dažna Komunija nugalėsime pragarą.

Visa prevencinės sistemos praktika remiasi apaštalo Pauliaus žodžiais: „Meilė yra kantri <...> ji visa pakelia, viskuo viliasi, visa ištveria.“

Šiame gyvenime palaimintas yra tas, kurio nekamuoja sąžinės priekaištai.

Be meilės ir be tikėjimo vaikų neišugdysi.

Be meilės nėra pasitikėjimo, o be pasitikėjimo nėra ugdymo.

 „Protas nekuria tiesos, ją gali tik atrasti“ (Edita Štein).

Šiandien, dalijantis su bendraminčiais, einančiais tikėjimo keliu, neretai tenka girdėti apgailestavimų, kad nuo gimimo nematėme tikėjimo savo tėvų šeimoje, todėl užaugę ėjome keliais, kurie nebuvo grįsti tikėjimu į Dievą. Pasirinkimus darėme pagal pasaulio brukamus „įrankius“ gyvenimui tvarkyti – kad man būtų patogiau, geriau, moderniau, gražiau. Kalbos požiūriu tai geri žodžiai, tačiau iš jų neretai randasi savanaudiškumas, egoizmas, savęs sudievinimas ir nuolatinis naujo turėjimo geidimas. Tarp žmonių gilėja praraja, nebemokame bendrauti, dalintis, pagarbiai išklausyti ir priimti kitokią nuomonę. Dvasiniai žmogaus sužeidimai dėl negebėjimo mylėti gilėja.

Kol ne vėlu, jei norime pažinti tiesą ir ja gyventi, turime ieškoti jos bei labiau rūpintis dvasią stiprinančiais ir auginančiais dalykais. Juk mums svarbu, kad atpažintume tai, kas mus veda į užsidarymą, į nemeilę, į nuodėmę, kas užstoja mums Dievą.

2014-ieji paskelbti Šeimos metais, stenkimės sąžiningai sau atsakyti į klausimus: kas ji yra? kokios jos norime? ko linkime savo vaikams? Galbūt tai padėtų mums suprasti, kaip svarbu žinoti, kurie valstybės valdžios institucijose pateikiami projektai skirti išsaugoti šeimą, o kurie yra melagingi, nukreipti į šeimos ir gyvybės sunaikinimą.

Daug jaunų žmonių, neturėdami gero savo tėvų šeimos pavyzdžio bei suklaidinti pasaulio dvasios, išmeta iš savo širdies žodžius – skaistumas, ištikimybė, dorybė. Nemažai jaunų žmonių renkasi gyvenimą „susimetus“, be jokių įsipareigojimų; dalis merginų pasiduoda melagingai šiomis dienomis formuojamai nuostatai, kad abortas tai nėra žudymas, o vaikinų nuomonės šiuo klausimu beveik negirdėti. O juk nuodėmę daro ir tas, kuris tyli, žinodamas apie jos planavimą. Nuo tiesos įvardijimo ir daromų asmeninių pasirinkimų, kurie dažnai reikalauja radikalios drąsos, ryžto ir atsakomybės, priklausys, kaip kiekvienas žmogus praeis savo kelionę Žemėje.

Išdrįskime atverti savo širdis Dievui, prašykime Jo malonės apšviesti mūsų tamsumas, kad suprastume savo sugedimą. Patikėkime Jo gailestingumu, Jis tikrai neatstums mūsų nupuolusių, bet pakels ir džiaugsis, kai pradėsime sekti Jo parodytu pavyzdžiu.

Teprakalbina mus mintys apie meilę ir tiesą.

„Šiuolaikiniam žmogui juk ir atrodo, kad meilės klausimas neturi nieko bendra su tiesa. Meilė šiandien laikoma patirtimi, susijusia su nepastoviais jausmais, o ne su tiesa.

Tačiau ar tai teisingas meilės apibūdinimas? Iš tikrųjų meilės negalima susiaurinti iki ateinančio ir praeinančio jausmo. Ji, tiesa, palyti mūsų jausmingumą, bet tik tam, kad atvertų mylimam žmogui ir per tai keliautų jo link, t. y. išeitų iš savo užsisklendusio „aš“ ir artintųsi prie kito siekdama megzti tvarų santykį. Meilė trokšta vienybės su mylimu žmogumi. Per tai paaiškėja, kokia prasme meilei reikia tiesos. Tik remdamasi tiesa, meilė gali gyvuoti laiko tėkmėje, įveikti bėglią akimirką ir likti nepajudinama, kad palaikytų bendrame kelyje. Neturėdama sąsajos su tiesa, meilė pavaldi jausmams ir neatlaiko laiko išbandymo. O tikroji meilė, priešingai, suvienija visus mūsų asmens elementus ir tampa nauja šviesa pakeliui į didų ir pilnatvišką gyvenimą. Be tiesos meilė negali suteikti tvirto ryšio, neįstengia „aš“ išvesti iš jo atskirties bei išlaisvinti iš trumpos akimirkos ir todėl negali statydinti gyvenimo bei būti vaisinga.

Meilei reikia tiesos, o tiesai – meilės. Meilės ir tiesos negalima vienos nuo kitos atsieti. Be meilės tiesa tampa šalta, beasmenė ir slegianti konkretų žmogaus gyvenimą. Tiesa, kurios ieškome ir kuri mūsų žingsniams suteikia prasmę, mus apšviečia tada, kai esame palytimi meilės. Kas myli, tas suvokia, kad meilė yra tiesos patyrimas, ji pati atveria mūsų akis, jog vienybėje su mylimu žmogumi naujaip regėtume visą tikrovę.“ (LF 27)

Tai citata iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Lumen fidei“ („Tikėjimo šviesa“) apie tikėjimą; enciklika skirta vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams bei vienuolėms ir visiems į Kristų tikintiems pasauliečiams. 

Narių vertinimas:  / 0

Mamos – jaunos ir gražios, pasenusios ir sulinkusios, esančios ir jau išėjusios amžinybėn. Kaip jos mums, vaikams, reikalingos. Ypatingai kol esami maži, o aplink supantis pasaulis pilnas nepažįstamų dalykų. Vėliau, užaugus, tampame viską „geriau“ nei mama suprantantys, lengviau besiorientuojantys nuolat besikeičiančioje aplinkoje ir įsisukę į mums be galo svarbų savąjį gyvenimą. Sukūrus šeimą ir gimus saviems vaikams vėl prisireikia savosios mamos, tapusios močiute, pagalbos ir išmintingo patarimo. Paskiau vėl pradingstame savuose reikaluose...

Gera matyti, kai suaugę vaikai dažnai aplanko mamą, gražiai bendrauja, padeda jai susirgus ar pritrūkus jėgų kažkokiam darbeliui padaryti. Ir ne taip gera matant tik per šventes vaikus į mamos duris besibeldžiančius. O mamos visada mūsų laukia... turėdamos viltį, kad dažniau aplankysime.

Dar yra ypatingos mamos, kurios nuo pat vaikelių gimimo augino juos Dievo ir Tėvynės meilės dvasioje. Jos ne tik paruošė ir išleido savarankiškan gyveniman vaikus, kaip yra suprantama kiekvienos mamos pareiga, tačiau atsisakė savo asmeninių planų, troškimų, iki galo likdamos ištikimos ir pritariančios savo vaikų pasirinkimui. Taip įvyko gyvenime puikios katalikės motinos Marijos, kartu su vyru išauginusios sūnų Vytautą Skiparį, pasirinkusį kunigystės kelią tarybiniais laikais, 1980 m., ir dukterį Audronę. Ponia Marija su vyru buvo mokytojai, tačiau tai netrukdė kurti šeimos gyvenimą tikėjimo šviesoje. Kai sūnus Vytautas, bebaigdamas vidurinę mokyklą, pasakė, kad žada stoti į kunigų seminariją, tėvams tai vis tik buvo netikėta ir tuo pačiu daug rūpesčių kelianti žinia. Juk visi suprato, kad norint būti geru kunigu, neišvengiamai lauks persekiojimai, o  šeima neteks pragyvenimo šaltinio po 25 metų pedagoginio darbo. 1975 m. V. Skiparis buvo priimtas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tėveliai tais metais pašalinti iš darbo mokykloje be teisės įsidarbinti kitur. Iš vaikų darželio auklėtojos pareigų atleista sesuo Audronė. Pasitikėjimas Dievu lydėjo ir stiprino šią šeimą visuomet.

Kaip Dievo dovaną priimu pažintį su ponia Marija, kuri prasidėjo nuo laiško, išsiųsto jai, kai perskaičiau iš tetos gautus pamokslus dabar jau amžinybėje esančio kunigo Vytauto Skipario. Ji, kai leidžia sveikata, gražiai surašo pamokslų tekstus ir juos dovanoja perskaityti to norintiems. Nuostabu, kad tekstai atveria žmones, sujudina jų vidų: pripildo šviesių prisiminimų kunigą pažinojusius tikinčiuosius ir prakalbina jo negirdėjusiųjų širdis. Tuomet į Mažeikius poniai Marijai atsiunčiami prisiminimai, liudijimai apie savo tikėjimo kelią, apie meilę ir rūpestį, patirtą iš jos užauginto sūnaus kunigo. Nemažas jų pluoštas sudėtas rūpestingų mamos rankų prie sūnaus perrašytų pamokslų. Gal tai padės dar vienam žmogui priartėti link Dievo...

Marija Skiparienė:

„Sunku, labai sunku rašyti prisiminimus apie savo sūnaus gyvenimą, sūnaus, kurio jau čia nebėra, kuris žvelgia į mus iš Amžinybės gelmės. Paliko savo artimuosius, paliko tuos, kuriems aukojo savo gyvenimą ir kuriuos visus mylėjo kaip savo brolius ir seseris. Išėjo Ten, kur nėra prievartos ir apgaulės, melo, klastos, prisitaikymo ir žiaurių persekiojimų. O visa tai jam teko patirti su kaupu. Didžiulis skausmas užgriuvo mus. Tačiau, kai rodos nieko nebelieka, Dievas visada būna šalia. Ir pasitikėjimas. Markas Aurelijus yra pasakęs: „Jeigu Dievas nusprendė, kad taip turėjo atsitikti, tai Jis gerai nusprendė, nes Dievas klaidų nedaro. Todėl reikia priimti visa, kas yra Jo skirta.“

 

MOTINOS DIENAI

Motina... Koks šventas šis žodis. Tą ypač gerai supranta tie, kurie jos jau neturi. Varganą našlaičių likimą apsako pasakos, padavimai ir liūdnos liaudies dainos. Ten kalbama apie palikusių be motulės vargą, patirtas skriaudas, apie sunkiai slenkančias dienas, apie ašaras, išlietas ant motinos kapo. Jau nėra tos, kuri džiaugiasi, kai jos vaikas džiaugiasi, liūdi, kai jos vaikelis liūdi arba serga. Motina gyvena ne savo, bet vaiko gyvenimu. Vaikai motinai yra visas jos džiaugsmas, jos gyvenimas, jos pasididžiavimas.

Kartą girdėjau pasakojimą apie dvi senai nesimačiusias drauges. Viena jų pasikvietė draugę į svečius. Šeimininkė didžiuodamasi aprodė savo prabangų namą, modernius baldus, rūbus, gausią papuošalų kolekciją. Praeidama pro šalį meiliai paglostė ant kilimo gulintį, kaip ji pristatė, labai kilmingą šunelį. Išeidama draugė pakvietė šeimininkę apsilankyti ir jos namuose.

Praėjus kuriam laikui, jos vėl susitinka. Įėjusi į kuklų butą draugė pamato, kad čia nėra nieko įdomaus. Ir baldai prasti, nėra nei brangių paveikslų, nei spindinčių veidrodžių. „Kaip varganai ta mano draugė gyvena!..“ – pamąstė atėjusioji. Tuo metu į kambarį įbėgo linksmai čiauškėdami trys maži vaikučiai ir apkabino savo motiną, džiaugdamiesi, kad ji grįžo namo. O toji ir sako savo draugei: „Štai mano brangiausias turtas, štai viso mano gyvenimo prasmė!..“

Ir tikrai, kas gali apsakyti tą motinos džiaugsmą, kai ji po iškentėtų skausmų pirmą kartą paima į rankas vos gimusį savo kūdikį? Kas gali aprašyti motinos džiaugsmą, kai kūdikis jai pirmą kartą nusišypso, kai žengia pirmuosius nedrąsius žingsnelius, kai pirmą kartą ištaria tokį brangų jai žodį – „mama“!

O ar gali nesidžiaugti motina, kai vaikelis, sekdamas jos pavyzdžiu, sudeda rankeles maldai? Vaikelis dar nieko nesuvokia, bet motina jaučia, kad taip auklėjant vaikelį bus, kas senatvėje ja pasirūpins, bus, kas melsis už ją, kai ji iškeliaus amžinybėn, bus, kas prižiūrės jos kapą. Kas išaugs iš to vaikelio, daugiausia priklauso nuo motinos. Ir motina turės atsakyti Dievui už savo vaikų gyvenimą.

Mylėkime savo motiną ir gerbkime. Niekados nepaniekinkime jos.

Kažkur teko skaityti tokį atsitikimą. Du draugai studentai ruošėsi eiti į kiną. Tuo metu, nešina maisto ryšulėliu, atvažiavo vieno jų motina aplankyti savo sūnaus. Nenorėdama likti svetimuose namuose viena, ji pasisiūlė eiti kartu su jais. Sūnus pažvelgė į motiną ir pareiškė: „Na, kur tau su mumis? Tik pažiūrėk, kaip tu atrodai?.. Kokie prasti tavo rūbai... Ir kvapas – lyg būtum tik iš tvarto išėjusi! Ne, aš su tavimi neisiu!“ Tuomet jo draugas tarė: „Jei iš jos nesklistų tvarto kvapas, tai tu dabar nebūtum išsikvėpinęs brangiais kvepalais. Ji dirba, skursta, tau maistą veža, kad tik tu mokytis galėtum. O tu vietoj dėkingumo gėdiniesi savo motinos...“

Va tai turėtų suprasti kiekvienas vaikas. Nesvarbu, kaip atrodo jo motina, nesvarbu, kur ir ką ji dirba. Tai motina, kurios nevalia gėdytis draugų ir pažįstamų tarpe. Nors ji yra ir nemokyta, o tu jau ir aukštąjį mokslą baigęs, bet ji vis tiek yra tavo motina. Gal ji vargingai gyvena, o tu esi turtuolis, bet ji tavo motina ir tau turėtų būti gėda dėl jos vargano gyvenimo. Nors ją visi niekintų, o tave girtų, neišsižadėk jos, nes tai tavo motina, kuri tau suteikė gyvenimą. Jei kas juokiasi iš tavo motinos, tu ją gink, kaip ji tave mažą gynė, kada tu pats dar negalėjai apsiginti. Jei tavo motina serga, tu ją slaugyk, kaip ji tave ištisomis naktimis slaugė ir prižiūrėjo.

Mylėkime savo motiną, kaip šv. Augustinas mylėjo savo motiną. Tos meilės įrodymo paminklas yra pilna atgailos ir gailesčio jo parašyta knyga „Išpažinimai“. Ten jis daug kartų prisimena savo motiną, kuri ilgus metus meldėsi ir sielvartavo, kol jis atsivertė ir pasitaisė. Ištisus tos knygos skyrius jis pašvenčia savo motinai, priekaištauja sau, kad buvo negeras, skaudino ją, sielojasi, kad nepakankamai ją vertino. Knygoje jis rašo: „Užspaudžiau jai akis... Mano krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys, virtęs ašaromis... Siela liko sužeista, gyvenimas perplėštas. Daviau laisvę ašaroms ir įmerkiau į jas savo širdį...“ Jaunystėje moteris yra sveika ir tvirta. Daug metų dirba, nežinodama kas tai yra nuovargis. Vėliau, be fizinių negalių, prislegia dar ir dvasinės kančios, nusivylimas, abejonės tais, kurie buvo brangiausi. Mylimas vyras pradėjo gerti, negrįžti į namus, tapo neištikimas. Atėjo ir kitos nelaimės, vaikų paklydimai... ir ką tada daro motina? Yra tokių, kurios pačios pradeda gerti, keikti savo gyvenimą ir visą pasaulį. Gi krikščionė motina stengiasi išlikti tyli ir kantri. Krikščionė motina suranda stiprybės, prigludusi prie Sopulingosios Motinos, kuri nepalūžo, matydama savo Sūnaus baisią kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Kokia tu esi graži, krikščione motina, savo kantrybėje!.. Tu žinai, kad nei viena motina negali išvengti kančių ir skausmo, nes ji yra Nukryžiuotojo Motinos sekėja. Ir tu žinai, kad po visų vargų ir kančių, sulauksi savo vaikų meilės ir dėkingumo.

Kai Lietuvoje pasklido žinia, kad vyskupu taps Motiejus Valančius, sujudo visi didikai. Vyskupu tais laikais galėjo būti tik aristokratas. O čia kažkoks mužikėlis!.. Lenkų ponai nusprendė pažeminti vyskupą Valančių. Kai Petrapily buvo suruoštos iškilmės naujam vyskupui pagerbti, lenkų didikai, susitarė su policija, kuri tiesiai iš darbo, atvežė Valančiaus motiną į Petrapilį. Ir štai, visiems sėdint prie iškilmių stalo, staiga atsidaro durys ir į švytinčią salę įstumiama sumišusi ir išsigandusi vyskupo motina. Kilmingieji ponai pradėjo juoktis ir šaipytis, o vyskupas, priėjęs prie motinos, pabučiavo jai ranką ir tarė: „Prašau susipažintai – tai mano motina!“ Paskui atvedęs pasodino ją šalia savęs prie stalo. Visi surimtėjo, neliko jokių pašaipų. Tie, kurie norėjo pažeminti vyskupą ir jo motiną, patys buvo sugėdinti.

Visiems žinoma, kokia didelė yra motinos meilė ir pasiaukojimas, kiek daug bemiegių naktų, skausmo ir ašarų jai tenka iškęsti. Ir kiek nedaug surasime šiandien vaikų, kurie bent dalele atsilygina už visus jos vargus ir kančias.

Tačiau yra ir tokių motinų, kurios nevertai nešioja šį vardą. Besimokydamas seminarijoje kartais apsilankydavau Romainių vaikų namuose. Ten dirbusios auklėtojos sakydavo: „Šiems vaikams užtenka ir maisto, ir drabužių, ir žaislų. Mes jais rūpinamės, prižiūrime, bet mes niekada neatstosime jiems motinos, jos meilės, motiniškos šilumos ir motiniško švelnumo.“

Atmintyje įstrigo vieno berniuko skundas: „Atvedė mane mamytė čia ir paliko. Liepė truputį palaukti. Sakė, kad tuoj grįš, ir negrįžo. Jai turbūt kas nors atsitiko. Kai aš užaugsiu, būtinai ją susirasiu.“ Vaiko galvelėje netilpo mintis, kad jo mylima mamytė galėjo jį palikti, kad jis nereikalingas tai, kurią taip myli. Todėl jis ir sako: „Kai būsiu didelis, būtinai ją susirasiu!..“ Tačiau užaugęs jis tikriausiai jau neieškos tos, kuri jo išsižadėjo.

Prancūzų rašytojas d'Alembertas nematė savo motinos ir buvo išaugintas ir išauklėtas vienos neturtingos moters. Jam išgarsėjus, kartą pas jį atėjo moteris ir tarė: „Tu esi mano sūnus. Aš tavo motina.“ Rašytojas, abejingai pažvelgęs į ją tarė: „Ponia, aš jūsų nepažįstu. Aš turiu tik vieną motiną, kuri manimi visada rūpinosi ir mane užaugino.“

Šiandien mes meldžiamės už visas motinas, bet ypač už tas, kurios mokėjo ir moka aukotis, kurios įskiepijo vaikams tikėjimą. Mes šiandien meldžiamės už tas motinas, kurios skausme ir kančioje užaugino gausias šeimas. Mes su pagarba lenkiame galvas prieš tas motinas, kurios vienos nešė ant savo trapių pečių sunkią gyvenimo naštą, išaugino ir išleido į gyvenimą savo vaikus gerais žmonėmis, gerais katalikais ir gerais lietuviais.

Mylėkime savo motinas, aplankykime jas, nuolat mūsų belaukiančias. Motina atidavė savo vaikams viską, ką tik galėjo atiduoti. Melskimės už jas, nes nieko nėra skaudžiau motinai, kai jos vaikai šią dieną nesimeldžia už ją, nepaaukoja šv. Komunijos už savo gyvą ar mirusią motiną, kurios visas gyvenimas buvo atiduotas vaikams.

Kun. Vytautas Skiparis

1985 m.

Upyna

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
350561
ŠiandienŠiandien145
VakarVakar348
Šią savaitęŠią savaitę808
Šį mėnesįŠį mėnesį11359
VisoViso350561
Statistik created: 2017-03-29T03:07:55+00:00
US
Lankosi svečių 42
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1322146

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias