DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Gegužės-rugėjo mėn., šeštadieniais,

taip pat rugjūčio 14-16 dienomis,

 17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

Narių vertinimas:  / 6

Pasaulio jaunimo dienos šiais metais vyko viename gražiausių Brazilijos miestų – Rio de Žaneire, jose dalyvavo ir 74 lietuvių grupė, kurią sudarė kelios atskirai atvykusios grupės ir pavieniai asmenys.

Mūsų grupė buvo ta, kuri keliavo ilgiausiai (visą mėnesį) ir per tą laiką spėjo tapti maža bendruomene. Piligrimai kuo galėdami prisidėjo prie naujos bendruomenės gyvavimo: turintys vairavimo patirtį pasikeisdami vairavo mūsų autobusėlius, kartu keliavę kunigai rūpinosi mišiomis, viena piligrimė (vargonininkė) – giedojimu, kiti – kompiuteriniais darbais, kiti – įvairiais virtuvės ir valymo darbais. Tyliai žavėjausi mūsų tautiečiais: tiek protingų, talentingų, gabių, artistiškų (seniai tiek daug juokiausi), mąstančių, turinčių nepaviršutinišką tikėjimą Dievu, draugiškų, pasiruošusių padėti ir dalintis. Norisi dėkoti Dievui už juos visus ir jų talentus...

Kelionės metu meldėmės, giedojome, dainavome... ir net „šoko“ mūsų autobusėlis... o jau kelionės pabaigoje tyliai kentėme nuovargį, peršalimo ligas (mes gi buvome pakeitę ir metų laikus, taigi, turėjome žiemą).

Mūsų grupės skrydis buvo iš Madrido, taigi, iki Madrido keliavome mikroautobusiukais. Pirmas ilgas sustojimas ir buvo Madride. Mūsų aštuoniolikos žmonių grupę priėmė, apnakvindino ir labai skaniai maitino Josemaria Villalon šeima, auginanti 12 vaikų... Tai vienas iš pirmųjų jaudinančių momentų šioje kelionėje. Vėliau tokių įvairių momentų išgyvenome ne vieną... kai trūksta žodžių... kai lieki tiesiog be žado...

Pietų Amerikoje mūsų kelionė prasidėjo Buenos Airėse. Ten, apžiūrėję miestą, šventėme šv. Mišias seniausioje jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčioje (šios bažnyčios sienos pirmą kartą girdėjo lietuvių kalbą) ir taip jau sutapo, kad toje pačioje bažnyčioje šventėme ir paskutines mūsų grupės šv. Mišias jau grįždami...

Argentinoje buvome labai šiltai priimti mūsų grupės vadovo kunigo Domingo šeimos namuose. Lankėmės Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos moterų vienuolyne, kuriame nakvojome ir buvome maitinami (vienuolyno vyresniosios tėvas yra lietuvis, gydytojas). Žavu buvo matyti tiek daug jaunučių vienuolių vienoje vietoje. Pabuvojome kunigų seminarijoje, tos pačios kongregacijos uždaruose moterų ir vyrų vienuolynuose bei jų įsteigtuose neįgalių vaikų ir senelių namuose. Vieną dieną su šiais neįgaliais vaikais praleidome ir mes: kartu meldėmės, valgėme ir žaidėme. Mūsų vadovas kunigas pasakęs, kad Dievas labai išklauso šių vaikų maldas, papasakojo apie vieną stebuklingą atvejį: vienas vaikas labai norėjo sniego, vaikščiojo vis prašydamas sniego ir buvo paragintas eiti melstis, prašyti Dievo sniego... ir sniegas iškrito būtent toje vietoje, kur tas vaikas meldėsi.

Argentinoje aplankėme nemažai įžymių vietų: garsiausią šalies Švč. Mergelės Marijos šventovę, Jėzuitų redukcijas (kur akmenys iki šiol „kalba“), Igvasu krioklius... liko daugybė įspūdžių.

Vėliau, kai pasiekėme Braziliją, vėl buvome šiltai sutikti San Paulo lietuvių bendruomenės.

Mes tiek daug patyrėme šioje kelionėje meilės, šilumos, globos, apsaugos, rūpesčio mumis... Dievo kalbėjimo asmeniškai kiekvienam...

Galiausiai mūsų laukė kulminaciniai Pasaulio jaunimo dienų renginiai Rio de Žaneire – tai šeštadienio vigilija ir sekmadienio šv. Mišios su popiežiumi Pranciškumi ant vandenyno kranto Kopakabanos paplūdimyje. Tai tiesiog rojaus žemėje vertas vaizdas ir emocijos.

Visi buvome tokie laimingi, kai dalijomės įspūdžiais paskutinį vakarą prieš išskrisdami.

Lieka ištarti ačiū Dievui ir visiems kelionėje sutiktiems žmonėms. Iki susitikimų maldoje.

 

 

 

Narių vertinimas:  / 4

2012 d. rugsėjo 22 d.–spalio 5 d. Florencijoje lankiau italų kalbos kursus. Kelionės tikslas buvo nuo išlipimo iš lėktuvo iki įlipimo į lėktuvą nekalbėti kitaip kaip tik itališkai. Skaityti tik itališkai. Antrąjį kelionės „prioritetą“ padiktavo miestas: Renesanso menas. Ten Renesansas gimė, iš ten pasklido po pasaulį, ten ir pasiliko. Labai gausiai. Pernelyg gausiai, kaip dviems savaitėms apžiūrų. Taip gausiai, kad tokios „smulkmenos“ kaip Mikelandželo namas už 5 minučių kelio beveik net nebandžiau įtraukti į lankytinų objektų sąrašą. Jei žiūrėsiu į Mikelandželo namą, ar bespėsiu pamatyti Dovydą? Trečias neapeinamas dalykas buvo žmonių atvirumas, nusiteikimas bendrauti. Priėmiau jį kaip savaime suprantamą, lyg taip ir turėtų būti, bet sugrįžus į Vilniaus oro uostą mane apėmė panika: „A! Niekas manęs nemato!“ Lietuvoj po Italijos kurį laiką jautiesi lyg nematoma, lyg truputį mirusi...

Čia pateikiu el. laiškus, kuriuos rašiau iš Florencijos į Lietuvą. Nuotraukose – ne tik Florencija, bet ir Siena, šv. Kotrynos Sienietės miestas.

 

 

Rugsėjo 22 d., 21.00 val., iš traukinio patenku tiesiai į šeštadieninį(!) senamiesčio šurmulį

Linkėjimai iš „bepročių“ šalies – čia jie maišelius po kaklu nešiojasi, kad galėtų įsidėti vyno taurę. Atsiprašau, dvi taures – baltam ir raudonam.

Rugsėjo 23 d., sekmadienio rytas

Bijau grūsti kompiuterio laidą į jų mažas rozetes... Kai nusės, tai nežinau, ką darysiu...

Sako, mišios nemokamos tik italams – nes kas ir bus, jei visus įleis į savo prabangias bažnyčias už dyką. Kai pamačiau vieną iš jų, tai pagalvojau, ar aš dar žemėj, ar kažkur kitur...

Čia jie visi gyvena taip arti vienas kito – pabudus nesupratau, ar triukšmauja mano šeimininkė, ar kaimynai.

Patikrinau, kad internetas veikia, dar pasitvarkysiu daiktus ir eisiu į miestą. Nėra ko skubėti – dar dvi savaitės. Laurynas siūlęs būtinai nuvažiuoti į Sieną, bet šiandien nesinori tęsti streso... Bandysiu išmokti rakinti trejas buto duris, susikabinti parėdus į senovinę spintą su dideliu veidrodžiu, išsiderėti lygintuvą, atsispirti nežmoniškoms kainoms (bandelė ir ledas Romoj kainavo iš viso 20 Lt...).

Šiąnakt mieste jaučiausi kaip Sodomoj ir Gomoroj. Nors jie čia labai inteligentiški, pasipuošę. Visi labiau linksmi nei girti. Visų rasių žmonių – po lygiai.

Visur mažos įvairių daiktų parduotuvytės, visos iki nakties dirba, pilnos žmonių, mažos kavinukės. Šilta. Galima tiesiog šlaistytis gatvėmis ir tyrinėti viską – ir bus labai įdomu.

Aplink geležinkelio stotį – dviračių nuomos kvartalas.

Rugsėjo 23 d., sekmadienio vakaras

Pavalgiau šeimininkės paliktus pusryčius (su atšalusia kava), išsidėliojau daiktus į senovinius baldus, patikrinau, ar turiu internetą, išsiunčiau pirmuosius laiškus ir 12 val. išėjau, kur akys veda. Pažiūrėsiu miestą iš išorės.

Mano gatvės gale, už kokių 50 metrų, vaikinukas pardavinėjo paveikslus. „Ar esi sužadėtinė, ar esi ištekėjusi, ar gersi su manimi kavos?“ Žodžiu, pabėgau. Tik vakare įvertinau jo pastangas kalbėti su manimi itališkai – ne visi man suteikė tokią galimybę. Kiti išgirsta kelis mano žodžius ir dar pagal plaukus nusprendžia su manimi kalbėti angliškai. Tuo mane labai nuliūdindami. Gal kokius keturis kartus šiandien meilinimosi scenos kartojosi. Sakau, kad esu iš Maskvos:) Reiks kažkaip prisimint sakyt, kas esu iš „tarp Lenkijos ir Rusijos“.

Pasiklydau... Žemėlapyje upė teka iš rytų į vakarus, o mano galvoje – iš šiaurės į pietus... Ir visur 90 laipsnių pasuku ne taip. Atsidūriau kažkokiame augalų, senų pastatų ir driežų rojuje užmiesty – ir kas, kad jį saugo UNESCO, bet man pietų norėjosi dar prieš į jį patenkant...

Gaila žiūrėti į pardavėjus iš Juodosios Afrikos... Tokio juodumo žmonių Vilniuj nemačiau...

Turistų skaičius nesuvokiamas. Kas man keista, kad dauguma italai. Kiti kalba angliškai. Tiek vienų, tiek kitų „rasė“ – kuo įvairiausia. Vilniuj įprastų vokiečių, lenkų čia mačiau vos porą kartų. Rusų nepalyginamai mažiau nei Izraelyje.

Supratau, kodėl italai išrado Renesansą, tik nesuprantu, kaip jie tūkstantį metų iškentė jo neišradę ir bandė būti katalikais...

Mano pietūs kainavo 66 Lt...

Pietų kainą tikiuosi sumažinti, bet kaip iš dienos išbraukti 11–17 Lt ledams – tiesiog neįsivaizduoju... (Čia vienos porcijos kaina.)

Jie nemoka virti kavos:(((

Mano šeimininkei nieko nesako mano kelionė į Izraelį („o kodėl ne į Graikiją?“). Man nepavyko jai išaiškinti, kad ne turistiškai aš šiandien eisiu į bažnyčią. O man nieko nesako jos kalbos apie maistą. Nesuprantu, kodėl ji taip įžūliai juokėsi, kai pasakiau, kad po pietų išgėriau kavos su pienu... Ir, na, neprisimenu, kokiais žodžiais vadinti kiaulieną, veršieną ir pan...:(

O Dovydas iš tikro vertas būti Florencijos simboliu...

Muziejininkai (gal greičiau – muziejų policininkai) tokie pikti kaip Lietuvoj...

Sugebėjau įsibrukti į mišias. O tai ne taip paprasta. Sėdėjau ant šaligatvio laukdama, kol įleis, nes leidžia tik likus 10 min. iki mišių. Turistinę informaciją dar įmanoma pamatyti, o nei kada mišios, nei pro kur į bažnyčią patekti – neaišku. Ech, koks tas Vilnius švarus, aiškus, tvarkingas, civilizuotas...

Iš „žymių berniukų“ jau radau Galilėjo Galilėjaus, Mikelandželo, Donatelo, Džioto, Makiavelio pėdsakus. Dabar čia gyvena tokie pat neramūs...

Žiūrėsiu, ar pirmadienį toji laimingų žmonių minia jau bus išvažiavusi ir paliks vietos vaikščioti gatvėse...

Kojoms čia bus ne pakajus, o švarkeliai ilgomis rankovėmis grįš nevilkėti... 27 laipsniai.

Rugsėjo 24 d., pirmadienis

Buvau vienintelė naujokė grupėj. Galima sakyti, čia italų kalbos mokykla šveicarams. Bet jie nepiktnaudžiauja savo kalba, tai nesijaučiu atstumtoji. Tikėkimės, kad draugystė su šveicarais nepaliks manęs be cento kišenėj... Jei sako vieną vokišką žodį – suprantu, jei sakinį – net nesuprasčiau, kad vokiškai, jei nežinočiau. Žmonės čia atvažiuoja 3 mėnesiams...

Mokytoja gera, visi jie čia kalba raiškiai ir taisyklingai – net dirbtinai, kad suprastume. Kalbėti mokykloj sekasi geriau nei iš savęs tikiuosi, gatvėj – blogiau nei iš savęs tikiuosi. Kalba merginos gerai, jų tėvas arba draugas italas... Patogu net iki tokių smulkmenų, kad šiandien išdalijo po tokį patį pratimų lapą, kokį gavau Vilniuje praeitą savaitę. Žodžiu, integravausi iš karto ir visiškai.

Pagaliau gavau gerti kavos už 0,8 euro... Buvo praktinė ekskursijukė po mokyklos apylinkes – kad rastume pagrindinius architektūrinius pastatus, „supermerkatą“, žinotume, kur pavalgyti už žmonišką kainą, kur pavalgyti greitai, kur – arti.

Tiesa, išėjus iš pamokos nudžiugino dvi milžiniškos kaupuotos dėžės sumuštinių „mūsų mieliausiems mokiniams“. Sultys. Žodžiu, jų padauginus pakaks tik nusipirkti kavos ir galima bus pratempti iki vakarienės pas šeimininkę. Galbūt.

Mums pasakė, kad jei kava euras ir išgeri per minutę – tai kava euras. Jei kava euras, bet išgeri per keturias valandas – kava ne euras, bet keturi eurai.

Galilėjus ir Makiavelis, pasirodo, „miega“ už trijų minučių kelio nuo mano lovos...

Iš pradžių maniau, kad kiekvienoj bažnyčioj yra po operos muziejų, bet paskui supratau, kad „museum opera“ reiškia „muziejus dirba“. Muziejus, kur parodoma tos bažnyčios istorija.

Rugsėjo 26 d., trečiadienis

Mokslai įsivažiavo, kelionės jau nebe pradžia – turbūt aš adaptavausi? Tai kurgi ne! Šiandien, kai atnešė pietums pirmą patiekalą, vos neėmiau skambinti į Lietuvą ir skųstis iš nevilties, o vakare trys policininkai norėjo man skirti baudą arba vestis į policiją. Savaime suprantama, tai nutiko muziejuje.

Nusinešiau į mokyklą kriaušę priešpiečiams. Nėra ko ten po akių visiems valgyti – tiesiog pasukau į artimiausią gatvelę. Nė vieno žmogaus nėra ir turbūt nebūna – pernelyg maža gatvytė. Tik girdžiu – jau mane „kabina“. Gatvėj nėra žmonių – tai tiesiog pro langą. Iš kur esi? turbūt pasiklydai? kur ėjai? ir t. t., ir t. t. Jau buvau išmokusi vaikščioti į žemę nudūrusi akis, bet yra situacijų, pasirodo, kur tai nepadeda.

Incidentas Nr. 1. Pagalvojau, kad užkandžiauju mieste už panašią sumą, kurią išleisčiau nusipirkdama normalius pietus. Nuėjau į restoraniuką, kurį rekomendavo mokykla, kuriame jau buvau valgiusi tiramisu ir gėrusi kavos, ir užsisakiau „pirmą meniu“. Visi patiekalai suskirstyti į meniu, kad ne tokio išpuoselėto skonio užsieniečiai galėtų nesivarginti spėliodami, ką čia susiderinti. Žodžiu, iš pradžių „nulūžau“ nuo 3 ar 5 vyrų dėmesio, padavėjų. Paskui vos neapsiverkiau, kai supratau, kad nemoku valgyti to, ką man atnešė. Nieko ypatingo: supjaustytas kumpis, salotos ir duonos lėkštė. Daryti sumuštinius ar su peiliu ir šakute? Galima valgyti kaip išeina, bet žinant jų kulinarinį prietaringumą... Ir ką bedaryčiau, tie vyrai seka mane... Viena akim žiūri į kitus klientus, kita į mane ir klausinėja, iš kur aš ir t. t. (Čia daug juodų vyrų – negrų, rytiečių, italų, bet tik italai kabina žaibiškai, aktyviai, nedvejodami, dažnai – bet ne vulgariai, sakyčiau). Košmaras. Pasirinkau valgyti su įrankiais. Suvalgiau. Ką daryti su peiliu ir šakute? Atneš kitus? Padėjau ant lėkštės, išnešė. Atnešė... mano neraštingu manymu, vėl tokį patį patiekalą... Na, dabar ką man daryti...? Gal aš kažkaip sudėjau įrankius, kas reiškė „noriu pakartoti“? (Kažką nueidamas pasakė apie šakutę...) Ir jei po šio vėl taip sudėsiu, tai man neš tokius pačius iki vakaro? O jei neš, ar turėsiu už juos mokėti? Žodžiu, baimės akys didelės. Man atnešė „roastbeef“, o aš jį supainiojau su befstrogenu... Žodžiai panašūs, o negalėjau pagalvoti, kad antrasis patiekalas gali būti šaltas. Ar galiu pasiimti sąskaitą, kuri yra dizaino šedevriukas keliomis spalvomis? Ar turiu palikti arbatpinigių, jei kažkoks keistas dalykas už 2 eurus ir taip pripliusuotas? Žodžiu, man buvo nesvarbu, ar skanu, nesvarbu, ar pavalgiau, – kad tik kudašių išnešiau, kol padavėjai iš manęs nepasijuokė...

Žodžiu, patinka tai ar ne, norint turėti ramią galvą, snobizmo tradicijas reikia žinoti...

Incidentas Nr. 2. Nuėjau į Palazzo Vecchio – daugmaž savivaldybę ar seimą, kur dabar muziejus. Laimei, bent čia mano pažymėjimas garantavo nemokamą įėjimą. Pagalvojau, kad mano kelionės nuotraukos neįdomios, ir nusprendžiau padaryti įdomių žmonių galeriją. Savo nelaimei, pradėjau nuo policininkų... Jų tokie mieli šalmai... Nemažoj minioj spragtelėjau fotoaparatu. Deja, su blykste... Visur reikia fotografuoti be jos, bet čia buvo laukas, be to, aš tiesiog pamiršau... Jie pamatė ir iškart prisistatė. Keista, nes buvo daug žmonių, juk gal aš ką kitą fotografavau... „Negalima“, „ištrink“, „mano draugas nenori būti nufotografuotas“. Sakau: „Namie, dabar nemoku“. Sako: „Ne, arba dabar, arba bauda, arba areštinė“ (Na, taip aš supratau). Pamatė, kad aš tikrai nemoku. Du pabandė patys pratrinti mano aparatą – irgi nemokėjo. Trečiam nušvito protas ir jis pasakė kitiem „Einam iš čia.“ Žodžiu, jie neturėjo jokio humoro jausmo, aš nemokėjau trinti, o nuotrauka buvo visiškai išplaukusi. Aš pasirodžiau visiška blondinė, o jie – tikri policininkai.

Diena baigėsi gerai, nes bent kažkur įėjau į vidų. Kitur eilės kaip Ermitaže, o mano pažymėjimas galios tik su asmens dokumentu. Teks mokėti 45–60 Lt už vieną muziejų.

Žodžiu, aš visada skundžiuosi... Torūnėj lenkų kalbos kursuos ką man davė, tas tiko, nes nieko nežinojau, kelionė buvo neplanuota. O čia, kai nuo vaikystės prisiskaityta knygų... 

Rugsėjo 27 d.

Bandau nedegraduoti visai iš itališko maisto, laikausi.

Pavyzdžiui, ką tik gavau visai lietuviškos kavos ir skanų sumuštinį. Didelį. Ar sotu – bus matyt vakare.

Florencijoje yra 1200 restoranų.

Vienintelė šios dienos nelaimė – kad mano 13 eurų kainavęs bilietas į jų Valdovų rūmus guli rankinėj, o aš sėdžiu namie ir darau pratimus. Nes vakar nepadariau – nežinojau, kad gausiu visą dieną galiojantį bilietą... Su Botičeliais, Rubensais, Ticianais ir t. t. Ryte ten buvom, vakare dar ten grįšiu, bet dabar – namie.

Viena dėstytoja pasakė, kad visai Florencijai apžiūrėti neužtektų gyvenimo, tada aš nusiraminau.

Prie manęs yra mokykla. Kol tėvai vaikus suvežioja į mokyklą dviračiais, visa ši minia būriuojasi prie mokyklos, o policininkas budi ir juos saugo.

Rugsėjo 28 d.

Apie kalbas

Ar susikalbu itališkai?

Man iš tikro čia sunku ne dėl italų, nes jos man dar nepriklauso mokėti, o dėl anglų ir vokiečių kalbų. 10 metų sąžiningai mokiausi vokiečių ir daug dariau, ko mokytojai net neužduodavo. Dalyvavau olimpiadoj. Šiandien Raineris, žinodamas, kad man tinka paaiškinti vokiškai, pasakė sakinį. NĖ VIENO ŽODŽIO neišgirdau ir nesupratau. Aišku, tai buvo pamokoj, tyliai, greitai, bet vis tiek. Šveicarai čia kalbasi tarpu savęs ir aš nieko nesuprantu. Pagaunu kas kelintą žodį, temos nesuprantu.Tiek to, tai jų gimtoji.

Anglų. Kurią tariuosi turinti mokėti kaip ir kiti. Bet kai kalbasi dvi izraelietės (čia jų turime tris, visų vardai Michal) su šveicare, nieko nesuprantu. Kaip jos gali viena kitą suprasti iš kelių garsų... Ir plepasi, lyg joms būtų gimtoji. Tiek to, šveicarams nereikėjo mokytis rusiškai, o toji žydė dirba marketingo direktore tarptautinėj kompanijoj (jogurtai „Danone“).

Kuo toliau, tuo mažiau italų žodžių prisimenu. Vis mažiau besusikalbu su šeimininke – atrodo, kad žodis lyg koks vienkartinis indas: pavartojai – ir lyg išmetei, jau antrą kartą galvoj neberasi. Atrodo, kad jau prisimenu tik „labas“, „sudie“ ir „ačiū“... Šįvakar šeimininkė išmokė žodį „riscaldare“ – pasišildyti. Nes ryt šeštadienis, man reiks keltis anksčiau nei visada, jai – vėliau. Turėsiu pasišildyti kavą.

Spalio 3 d.

Nuostabi diena. Bet dienų be nuotykių čia nebūna. Nusipirkau saldumyną, gal antrą kartą Florencijoj. Bandelę. Pasirodo, su kremu... iš viršaus. Lietuviai kepa bandeles su kremu viduje, italai – su kremu išorėje. Iš visų pusių. Tai visas ir prilipo prie servetėlių. Ir prie rankų.

Spalio 11 d.

Iš Izraelio grįžus ilgai negalėjau atsistebėti, kad Lietuvoje auga ŽOLĖ.

Iš Florencijos grįžus negaliu atsistebėti, kad niekas nebėgioja iš paskos, bandydamas paskirti pasimatymą.

Narių vertinimas:  / 8

„Tu – manoji Tėvynė, tu – šalis milžinų...“

Sveika, vasarėle! Taip ilgai laukta, po vėsaus prailgusio pavasario apdovanojusi mus saulės šviesa ir kaitra, pagirdžiusi žemę šiltu, gaiviu, taip reikalingu lietumi, nudundėjusi perkūnijomis, padangę nušvietusi grėsmingai gąsdinančiais žaibais...

Daug plačiai žinomų švenčių ir atmintinų dienų padovanojai mums, vasarėle. Tik spėk jas visas įprasminti ir neužmiršti apkabinti, pabučiuoti, palinkėti kažko gero, pasimelsti už gyvus ir Viešpatyje užmigusius tėvus, Antanus, Jonus ir Petrus, apeiti Vilniaus Kalvarijas Sekminių proga, pasimelsti šįmet gana vėlyvoje Devintinių procesijoje. Beje, primeni mums ir pirmuosius baisius nekaltų žmonių trėmimus į tolimąjį Sibirą, žmonių aimanas, kančias ir mirtis... Duok, Dieve, kad šitokių dienų daugiau niekada ir niekam netektų išgyventi, o gal ir mirti toli nuo Tėvynės bei brangių žmonių. Greitai, vasarėle, atšuoliuos ir kita šventė – liepos 6-oji, menanti Lietuvos didybę ir garbę...

Aš tau, vasarėle, dėkoju, kad Dievulis suteikė man galimybę šalia rūpesčių rūpestėlių dalyvauti skambiai pavadintoje kelionėje „Jotvingių keliais“.

Ankstų pirmadienio rytą 26 nedidelės Vilniaus mokyklos mokytojai patraukėme į sūduvių kraštą dabartinėje Lenkijoje. Neatsitiktinai. Mat iš ten kilę vienos mūsų mokyklos mokytojos tėvai ir seneliai. Tik kelionės metu sužinojau, kad nemažai ten gyvenusių lietuvių Antrojo pasaulinio karo metais buvo iškeldinti iš šio krašto, ištremti iš gimtųjų namų. Keista, bet į Lietuvą. Gaila, kad karo metais kai kuriems iš jų teko išgyventi daug skausmo – dvasinio ir fizinio, ką vėliau patyrė ir Sibiro tremtiniai. Tiesa, kai kurie iš jų vėliau įvairiais keliais ir būdais grįžo į savo gimtuosius namus Suvalkų krašte, dabartinėje Lenkijoje. Kiti taip ir pasiliko gyventi sovietų okupuotoje Lietuvoje, sukūrė šeimas, augino vaikus. Tik vienas Dievas žino, kurie pasielgė išmintingiau. Prisipažinsiu, iki šios kelionės mažai domėjausi tokių artimų kaimynų, gyvenančių Suvalkų trikampyje, istorija. Po išvykos į Lenkijos lietuvių gyvenvietes, išklausiusi ten gyvenančios gidės pasakojimus, supratau, kaip svarbu padėti išlikti ir nenutautėti, kaip svarbu visapusiškai prisidėti ir palaikyti Lenkijoje gyvenančią lietuvių mažumą.

Seinai – pirmoji mūsų vienadienės kelionės sustojimo vieta. Tai čia, Seinų katedroje, vyskupo pareigas ėjo garsusis „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Visai šalia Katedros garsus skulptorius G. Jokubonis pastatė gražų paminklą šiam iškiliam poetui. Įdomu tai, kad iš skulptūros į mus žvelgia dar labai jaunas vyras, nors vyskupas Antanas čia atvyko ir darbavosi būdamas jau gerokai vyresnio amžiaus. Savo dėdę Antaną Seinuose lankė ir kitas anykštėnas rašytojas Antanas Vienuolis, čia gyveno ir ieškojo pašaukimo Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka ir Vincas Mykolaitis-Putinas, tikriausiai ir savo romaną „Altorių šešėly“ čia pradėjęs kurti. Visų sąsajų su žymiais žmonėmis gal ir nepaminėjau, nes tai daugiau istorikų darbas... Apsilankę buvusioje seminarijoje ir šviesioje, ryškiomis spalvomis tviskančioje Seinų bazilikoje, išklausę gidės pasakojimų apie Seinų lietuvių bendruomenės sunkumus, patiriamus šiandien, aplankėme Lietuvos konsulatą ir keliavome į lietuvišką mokyklą. Esame pedagogai, mums rūpi mažieji vaikučiai. Ši privati lietuviška mokykla, pastatyta ir atidaryta tik 2005 metais, erdvi, patogi šimtui ten besimokančių vaikų. Susitikę su direktoriumi ir apžiūrėję mokyklą, nutarėme su ja bendradarbiauti ne tik patys, bet ir mūsų mažieji mokinukai. Reikia juk palaikyti nelabai gausią Seinų apylinkėse gyvenančią lietuvių bendruomenę, kartais bijančią net tarpusavyje kalbėtis lietuviškai.

Toliau kelelis vedė mus į gražiuosius Vygrius. Tai pusiasalyje, nuostabaus ežero apsuptyje stovintis buvęs kamaldulių eremitų vienuolynas ir bažnyčia. Pasakiškos tylos ir ramybės vieta, kurią sudrumsčia šiuo metu mokslo metus bebaigiantys lenkų mokinukai ar kiti ekskursantai turistai. Atsiskyrėliai vienuoliai kamalduliai čia gyveno nuo 1667 iki 1800 metų. Dabar jų gyventuose nameliuose gali gyventi dvasinės atgaivos ir tylos išsiilgę turistai ir piligrimai iš Vakarų Europos. Nameliai tokie patys kaip ir buvusiame kamaldulių vienuolyne Pažaislyje. Atrodo, kad Vygriuose jie didesni ir jų daugiau išlikę. Vygrių bažnyčia per karą sudegė, bet atstatyta iš naujo. Išlikusioje požeminėje kriptoje dviejų kamaldulių tėvų palaikai, o sienoje nutapyta įdomi freska. Šalia nutapyto vienuolio eremito kamaldulio – žmogaus skeletas. Gal tai simbolizuoja vienuolių gyvenimą visiškoje tyloje, kai susitikus tik pasisveikinama žodžiais: „MEMENTO MORI“ („Atmink, kad mirsi“). Mokytojoms pasirodė, kad šitoks pasisveikinimas šiurpokas šiuolaikiniam žmogui. Visgi ne viena iš mūsų panorome bent keletą dienų praleisti šioje ar panašioje vietoje, garbinant Dievą, besimeldžiant ar medituojant. Kaip greit Dievas prakalbina žmogų per gamtos grožį ir tylą. Akių, kalbos, proto ir širdies tyla mus visus priartina prie Viešpaties. Tikriausiai mirties valandą dėl taip praleisto laiko niekada neteks gailėtis. Kaip ir Jėzaus Motinai Marijai. Kai Juozapas buvo sumišęs ir žmogiškai svarstė, kaip pasielgti su vaikelio besilaukiančia savo sužadėtine Marija, ji galėjo ištarti nors vieną vienintelį žodį, viską paaiškinti, praskaidrinti jo mintis. Bet Marija tylėjo. Tada įsikišo pats Dievas. Jis padarė stebuklą ir išteisino šią nuolankią mažutėlę. Juozapas parsivedė Mariją į namus ir rūpinosi ja. Kaip reikia šiuolaikiniam skubančiam žmogui tokios tylos ir dvasinės atgaivos, vedančios į glaudžią vienybę su Viešpačiu. Tyla, išmalda mums gali dovanoti naują žvilgsnį į bet kokį neaiškų dalyką, jis tampa aiškus. Labai svarbu, ką mes Dievui pasakome, bet dar svarbiau suprasti, ką Jis sako mums. Jėzus visada mūsų laukia ten, tyloje. Belieka tik išdrįsti ir susitikti...

Iš Vygrių, debesėliams dengiant skaisčiąją saulę ir pučiant švelniam vėjeliui, pasukome į antrąjį Suvalkų trikampio miestą – Suvalkus. Norėjome pamaitinti kūną, tad čia apsilankę prekybos centre ir gal šiek tiek pigiau nei Lietuvoje įsigiję maisto produktų, dienai slenkant vakarop, skubėjome į trečiąjį Suvalkų trikampio miestą – Punską. Didžioji Punsko gyventojų dalis – lietuviai. Miestelyje yra lietuviškas licėjus, kultūros centras, kuriame vyksta svarbūs lietuviams kultūros renginiai, gyva lietuviškomis tradicijomis bažnyčia. Gal todėl ir lietuvių tautinės mažumos kasdienybė čia visai kitokia negu Seinų krašte. Dar aplankėme netoliese Punsko gyvenančio jotvingio palikuonio gražiąją sodybą su ten įrengtais pagoniškais aukurais, tvarkingais vandens tvenkiniais, savotiškai įdomiais, bet nemažiau diskutuotinais pasakojimais apie senuosius jotvingius. Sodyboje daug akmenų ir medinių statinių. Miške paragavome pirmųjų sunokusių raudonųjų žemuogių, paglostėme gražuolius ganykloje besiganančius žirgus... Raudoniems saulėlydžiams begęstant, skubėjome namo.

Pro autobuso langus galėjome gėrėtis nuostabia Suvalkų krašto gamta, ramiais, atsigaivinti viliojančiais ežerais, nušienautomis pievomis, gražiai prižiūrėtais javais ir daržais. Čia, šitame krašte, kaip sakė gidė, niekada nebuvo bendrovių, kolūkių. Žemę dirbo ir ja rūpinosi smulkūs ūkininkai ir jų vaikaičiai. Gal todėl kiekvienas jos lopinėlis rūpestingai prižiūrėtas, sutvarkytas. Beje, Punsko krašte ir namai kitokie nei visoje Lenkijoje – santūresnių, ramesnių spalvų, nėra taip būdingų Lenkijai reklamų...

Manau, kad apsilankę šiame istoriniame regione daug džiaugsmo patirsite, geriau suprasite čia gyvenančius tautiečius, iš paskutinių jėgų ginančius lietuvių kalbą, istoriją, tradicijas. Prisiminkime juos ir užtarkime malda. Kas žino, gal ir mes ateityje tapsime mažuma savame krašte? Juk tiek daug mūsų brolių emigruoja, ieškodami sotesnio duonos kąsnio...

Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad mano Tėvynė yra laisva, kad gyvenu Tavo man dovanotoj Tėvynėj – Lietuvoj. Dėkoju už jos žalius miškus, pilnus skaniausių uogų ir grybų. Dėkoju už ūkanose skendinčias pievas ir jomis ramiai vingiuojančias upes bei tyvuliuojančius ežerus. Dėkoju už vėsoką Baltijos jūrą, jos bangas, kuriose taip gera nardyti, auksines smėlio kopas ir Kuršių marių platybę. Dėkoju už gražią gyvenimo patirtį, man gyvybę davusius tėvelius, su meile ir rūpesčiu mane auginusius, už tokias brangias sesutes ir gana plačią giminę. Dėkoju Tau, Dieve, už brangius bičiulius ir tikėjimo draugus, kuriuos sutikau gyvenime. Dėkoju ir už Galilėjiečių bendruomenę, į kurią kaip plaštakė su begaliniu entuziazmu atskridau prieš aštuonerius metus...

Nelengva mylėti savo Tėvynę, kurioje kas rytą atsibundi... Lygiai taip pat nelengva priimti ir mylėti bendruomenės narius tokius, kokie jie yra... Visgi būti galilėjiete – tai reiškia įaugti į Mokytojo Jėzaus man paruoštą dirvą, suartėti su tais žmonėmis, kuriuos, Viešpatie, Tu man padovanojai. O tada iš mažų nereikšmingų įvykių ir pilkos kasdienybės dienų dėlioti savo gyvenimo mozaiką. Padėk, Viešpatie, man iš tikėjimo, vilties, meilės bei ašarų pastatytą mažą valtelę saugiai nuirkluoti per gyvenimo audringą jūrą į dangiškojo Tėvo uostą...

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Ypatingos maldų intencijos
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie keliones

Ką svajojate aplankyti?

Prisijungimas
Lankytojai
390218
ŠiandienŠiandien77
VakarVakar410
Šią savaitęŠią savaitę487
Šį mėnesįŠį mėnesį9394
VisoViso390218
Statistik created: 2017-07-24T19:46:57+00:00
US
Lankosi svečių 32
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1514231

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias