Narių vertinimas:  / 5
BlogiausiasGeriausias 

Šilta, saulėta rugsėjo 12-osios popietė Vilniuje. Iš skirtingų miesto vietų į vieną Savanorių gatvės namo kiemą skuba penketas žmonių. Trečią valandą jie sėda į melsvos spalvos lengvąjį automobilį, kuris, vis didindamas greitį, greitai pasiekia miesto pakraštį ir pasuka vakarų pusėn. Sėdintieji mašinos viduje lengviau atsikvepia: iki galutinio kelionės tikslo – vakarinių 18 val. šv. Mišių Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) atlaiduose – pakankamai laiko. Kiek atsipūtę ir patogiau įsitaisę, bendrakeleiviai pradeda šnekučiuotis.

J. pradeda: ,,Man kasmet rūpi nuvažiuoti į Šiluvos Švč. Mergelės Gimimo atlaidus. Su šeima nuo mažens važiuodavome – turbūt daugiau nei 30 metų šitaip. Seniau žmonės, atvykę kelioms dienoms, galėdavo nakvoti bažnyčioje. Suguldavo kas kur, ant suolų ar kur kampe susiriesdavo, bet dažniausiai net nemiegodavo – melsdavosi. Sako, kad žmogus važiuoja prie jūros, kad ten, prie bekraštės stichijos, galėtų pasijusti savimi. Taip yra ir su Šiluva, Dievo Motinos pėdų palytėta žeme. Skubi suklupti prie Marijos kojų, per jos užtarimą gauni malonių, išgyveni stebuklingą Dievo prisilietimą, pajunti Jo gailestingumą. Suvoki, kad viskas tau yra dovanota! Į Šiluvą veži ir kitų žmonių prašymus pasimelsti. Kaip svarbu melstis už kitus! Atlaidai – malonės metas. Dvasinė puota. Vasarą sapnavau vieną sesę iš galilėjiečių bendruomenės. Sapne ji sėdėjo prie gausiai valgiais nukrauto stalo ir vaišinosi. Man net seilės nutįso nuo tokio vaizdo. Kaip vėliau paaiškėjo, minėta sesė tuo metu dalyvavo Žemaičių Kalvarijos atlaiduose... Man taip gražu matyti marias žmonių prie Apsireiškimo koplyčios, atrodo, visa Lietuva eina keliais aplink šventąjį akmenį, ant kurio pasirodė Švč. Mergelė Marija, bučiuoja jį... Smagu dėl Lietuvos, galvoju, kad Dievas jos pasigailės. Kad Jo malonė per tuos į atlaidus atvykusius piligrimus apims daugelį.“

Pasakojimą trumpam nutraukia mašiną vairuojančio galilėjiečių naujoko E. balsas. Jis trumpai, vyriškai primena, kad pagal hebrajų laiką tarp 16–18 val. kalbama Vakarinė liturginė valanda. Kaip nepaklusi tikslumą ir tvarką visame kame mėgstančiam tikėjimo broliui? R. skubiai išsitraukia liturginį maldyną ir visi penki bendrakeleiviai trumpai draugiškai pasiginčiję – kalbės ar giedos ir jei giedos, tai pagal kokią melodiją – vieningai pradeda: ,,Dieve, ateik man padėti...“ Užbaigus Vakarinę liturginę valandą, keleiviai pajunta pakilimą ir poreikį eiti toliau – prie šlovinimo giesmių. Lengvojoje mašinoje, dideliu (bet leistinu) greičiu lekiančioje per vakarėjančią vidurio Lietuvą, nuvingiuoja, nubanguoja nesibaigiančių giesmių pynės...

Kai išsibaigia giesmių resursai, penkiese trumpam prityla. J. toliau tęsia savo mintis: ,,Labai norėjau važiuoti į Šiluvos atlaidus būtent vakare. Manyje gyvi kelių metų senumo atsiminimai, kai su mama ir keliomis sesėmis galilėjietėmis buvome atvykę į šitą šilto vakaro apgaubtą miestelį. Pakerėjo ramybė, vakare gali geriau susikaupti maldai, pabūti su mintimis, mažiau žmonių. Vakaras atlaidams suteikia kitokį charakterį, tyloje geriau jaučiamas Dangaus prisilietimas, lengviau išgirsti, ką kalba Dievas.“

J. (kita sesė galilėjietė, tik vardas prasideda tuo pačiu inicialu) antrina: ,,Mane taip pat kasmet traukia apsilankyti Šiluvos atlaiduose. Pradžia buvo dar studijų laikais. Nuo to laiko į Šilines atvažiuoju kasmet, neretai net po kelis kartus. Čia taip gera ir gražu. Nepamirštu ir atlaidų prasmės: at­lai­dai yra lai­ki­no­sios baus­mės už nuo­dė­mes, ku­rių kal­tė jau pa­nai­kin­ta, at­lei­di­mas Die­vo aki­vaiz­do­je.“

Į pokalbį įsitraukia R.: ,,Dievui tikrai žinomi visi mūsų keliai ir mintys. Prieš kelias dienas klausiau Marijos radijo laidos iš Šilinių atlaidų. Joje kalbėję kunigai vieningai pažymėjo išskirtinę vakarinių šv. Mišių atmosferą: už koplyčios leidžiasi saulė, aikštėje vis ilgėjantys jos spinduliai švelniai liečia šv. Mišių dalyvių galvas, prityla garsai, nurimsta miestelio gyvenimas – visa palinksta Šventosios Dvasios dvelksmui ir veikimui. Jei rytmetinis atlaidų laikas išsiskiria džiugesiu, emocija, tai vakarinis laikas pakeri gyliu, susikaupimu, ramybe, įsiklausymu. Po šių laidos dalyvių minčių pagalvojau, kaip palaiminta pabūti tokioje vietoje vakare. Juolab, kad ir pati panašią patirtį turėjau prieš keletą metų nuvykusi su keliomis sesėmis galilėjietėmis į atlaidų vakarines šv. Mišias... Tik nemaniau, kad pavyks šiemet nuvykti. Praėjus kelioms dienoms po minėtos Marijos radijo laidos – netikėtas sesės J. pasiūlymas prisijungti prie vykstančių į vakarines Šilinių atlaidų pamaldas! Ir darbo, ir visi kiti reikalai stebuklingai susitvarkė, nekilo jokių trukdžių vykti... Valio, pirmyn. Ir ačiū Dievui.“

Kartu važiuojanti vienos galilėjiečių naujokės sesutė L. tyliai prasitarė, kad iki tol niekada nėra buvusi Šilinių atlaiduose. Bet likimas ją visą laiką ,,vedžiojo“ aplink Šiluvą. Šiandien, matyt, atėjo laikas užsukti į svečius pas Motinėlę... Mintyse kiekvienas jai palinkime neišdildomų įspūdžių.

Mašina artėja prie Raseinių. Oras drėgnas, bet neįtikėtinai šiltas. E. taip pat pamažu atsiveria: ,,Šiluvos atlaiduose dabar būnu dažnai. Pirmą kartą į Šiluvą patekau dar sovietiniais laikais, tuomet man buvo kokie trylika metų. Kartu su manim ir tėveliu iš Plungės į Vilnių vykęs tėvelio draugas profesorius tąkart mums pasiūlė užsukti į įdomų miestelį. Ten Šiluvos koplyčioje žiūriu – profesorius atsiklaupia, meldžiasi... Aš tąkart neišdrįsau... Gal 10 metų po to vis apie tai galvojau: kodėl neatsiklaupiau??? Maždaug 2006 m. pasitaikė proga važiuoti į Šiluvą, tuomet jau priklaupiau, persižegnojau ir – atlėgo... Po to esu ne kartą atvykęs su bendradarbiais, bendruomene, šiaip. Dabar jau atsirado trauka. Įsiminė kartą matyta jaunimo procesija, pėsčiomis einanti į Šiluvą. Man, dar gana jaunam žmogui, toks vaizdas paliko stiprų įspūdį...“

Dar nebaigus E. pasakoti, kelio priekyje, už medžių viršūnių pasirodė didingas, baltas 44 metrų aukščio Šiluvos Apsireiškimo koplyčios bokštas – kelionės tikslas pasiektas! Miestelio pakraštyje, automobilių stovėjimo aikštelėje palikę mašiną, greitu žingsniu nuskubėjome link Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos. Aikštėje tikėjomės suspėti įsilieti į Rožinio procesiją ir... mums pasisekė. Po rožinio visi patraukėme į bazilikos vidų: būtent ten, o ne aikštėje, dėl neaiškių oro sąlygų 18 val. turėjo prasidėti šv. Mišios. Bazilika pasitiko svetingai atvertomis durimis, kaip nuotaka pasipuošusi baltais nuo lubų besileidžiančiais kaspinais. Išsiskirstėme kas sau: kam norėjosi arčiau altoriaus, kam – į vidurį, o kas stojo į ilgą eilę prie belaukiančių išpažinties. Eucharistijos liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kartu koncelebravo Ukmergės dekanato kunigai. Viduje prisirinko pilna tikinčiųjų, bet grūsties nebuvo – jaunieji savanoriai puikiai tvarkėsi su savo pareigomis.

Po šv. Mišių, sutaikyti su savimi bei gavę iškilmingą arkivyskupo palaiminimą, neskubėdami patraukiame į rausvėjančio vakaro apgaubtą aikštę. Ir tuoj gauname dovaną – tylą, ramybę, jaukumą, vienio pajautimą. Kojos pačios suka link koplyčios. Jos siluetą saulėlydis įrėmino šviesesniame, nei kitur, dangaus plotelyje. Apie mūsų gyvenimą žemėje rodo pats dangus. Pakelkime akis: dažną dieną danguje galime išvysti nepaaiškinamo dramatizmo, besikaitaliojančio šviesos ir tamsos žaismo, sūkurių, linijų, keistų debesų konfigūracijų, vėjo, neįtikėtinai greitai besikeičiančių vaizdų! Tempas ir drama – kaip iš mūsų dabartinio gyvenimo.

Koplyčioje tyliai medituoja prieš Švč. Mergelės Marijos skulptūrą pagarbiai suklupę maldininkai, retkarčiais pasigirsta kiek garsesnis vieno kito keliais aplink šventąjį akmenį einančiojo kojų čiužesys. Prisėdame viduje ant suolų. Staiga prisimenu kelionėje į Šiluvą išgirstą E. pasakojimą, atsistoju, šyptelėjusi pasisuku į E., sėdintį ant suolo, ir tyliai paerzinu: ,,Ar nesigailėsi?“ E. supranta užuominą, tuoj atsistoja, draugiškai linkteli ir tyliai įsilieja į būrelį, besukančių keliais ratus aplink šventą vietą.

Link mašinos patraukėme jau visai įvakarojus. Atsisveikindama su pirmadienio atlaidų dalyviais, Šiluva nusidažė purpuru spindinčia padange, kurioje ,,plaukiojo“ begalė mažyčių tamsių debesų laivelių. Tikrai, mes visi gyvenimo Kelyje skubame į tą pačią pusę.

Prie mašinos patamsyje greitosiomis sausai perkandę ir iki soties prisijuokę iš J. aikštelėje atlikto gero, nors ir neįprasto, darbo atsitiktinai sutiktai moteriškei, suskubome namop. Maldinga dvasia nepaliko visos kelionės atgal metu: kalbėjome Naktinę, padėkos maldas Marijai, Dievui, iki užkimimo patys traukėme giesmes ir klausėmės jų įrašų. Automobiliu skrosdami tamsą, viduje jautėmės lyg mažas galilėjiečių desantas, grįžtantis iš specialios užduoties: ne tik patiems pelnyti Dangaus malonę, bet jos parvežti visai bendruomenei, mūsų artimiesiems, bendrakeleiviams. Juolab, kad rugsėjo 12-oji – ypatinga diena: švenčiamas ne tik Švč. Mergelės Marijos gimimas, bet ir Marijos vardo diena.