Dovile, brangi sese,

dėkoju Viešpačiui, kad leido Tave sutikti ir pažinti. Per dvidešimt metų keliavome kartu. Šv. Jonų bažnyčioje kartu kalbėjome rožinį, vėliau buvai man gyva gija tarp manęs ir Galilėjiečių bendruomenės, kol pati tapau jos nare. Visada jaučiau ypatingą dvasinį ryšį su Tavimi. Pasiprašiau į Tavo grupelę. Nuo tada tapai man pačia rūpestingiausia, brangiausia vyresniąja seserimi. Vyresniąja dvasine prasme. Nežinau, turbūt taip ir nepasakiau, kaip Tave myliu, kokia esi man brangi, koks gyvas esi man katalikės, galilėjietės pavyzdys. Siekiamybė. Turbūt nepasakiau, kokia Tu man graži ir išore, ir vidumi. Tobulai santūri, neleidžianti savęs liaupsinti nei lepinti dovanėlėmis ar dėmesiu, bet pati visada surandanti paguodos žodį, neįkyriai paklausianti: "na kaip tu?", visada pagalvojanti apie kitus, suklupusi maldoje. Esi man tokia graži, kad prisipažįstu (juk dabar girdi ir mano mintis) švelniai Tau pavydėjau. Tu man šventėjimo pavyzdys, šiuo metu atrodo nepasiekiamas, bet juk viskas Dievo rankose, ar ne?

Visada jaučiau ir jaučiu Tavo nuoširdų rūpestį. Nežinojau, kaip sunkiai sergi. Parašiau: "būsiu su Tavimi taip ir tiek, kaip ir kiek tik leisi". Atsakei: "ačiū" ir nenorėjai apsunkinti. Todėl man buvo nepakeliamas smūgis netikėtai sužinoti , kad Tu iškeliauji pas Viešpatį. Negalėjau to suprasti, negalėjau susitaikyti, širdis kraujavo ir siela verkė. Nežinau, kas su manimi darėsi, savo neprognozuojamu būdu galėjau prikrėsti kvailysčių. Bet Tu ir tada pasirūpinai, nuraminai. Užteko Tave pamatyti (tiksliau Tavo spindintį amžinybe kūną), prisiliesti prie Tavo rankų ir sielą užplūdo ramybė. Visiška ramybė, savotiškas džiugesys tarsi būtum pasakiusi: "man viskas gerai, o tu nurimk, susitaikyk su Dievo valia, mylėk Jėzų, atsigręžk į Jį, leisk Jam tave globoti. Įsileisk į širdį Jo ramybę". Net užmigusi Viešpatyje, pasirūpinai. Brangi sese, nuolat už Tave melsiuosi, bet melsiuosi ir į Tave, nes žinau, kad Jėzus Tave myli, kad regėsi Jį iš arti, kad užtarsi mane ir visus, kurie dar pasiliko čia, šiame pasaulyje, kad globosi savo maldomis, kad ir toliau būsi mano vyresnioji sesė. Nešiosiuosi Tave savo širdyje visada, kol anksčiau ar vėliau vėl susitiksime.

Atleisk už nepasakytus žodžius, neišreikštus jausmus, nepakankamai parodytą meilę, užmaršumą. Ačiū Tau kad buvai, kad esi, kad būsi. Nes ten kur esi laikas nebeegzistuoja. Atleisk už klaidas. Kas gi be Tavęs jas ištaisys?...

(Redakcijos prierašas: Dovilė buvo pagrindinė ir beveik vienintelė bendruomenės laikraštėlio ir svetainės bei kitų mūsų leidinių redaktorė, visur ir visada likdavusi slaptoje).