Narių vertinimas:  / 5
BlogiausiasGeriausias 

Birželio 1-ąją – per Šeštines, Tėvo ir Tarptautinę vaikų gynimo dieną – Vilniuje vykusioje eisenoje „Šeima – gyvybės lopšys“ man teko būti savanore. Savanorystė visuomet džiugina ir praturtina, šis kartas taip pat nebuvo išimtis. Jau išėjus iš namų ir patekus tiesiai į lietų, mintyse ėmė skambėti šv. Teresėlės giesmė: „Aš jums atsiųsiu rožių lietų iš dangaus, iš beribio dangaus...“

Kiek anksčiau susirinkę Nepriklausomybės aikštėje, su savanoriais taip pat kalbėjome, kad Jėzus juk lengvo kelio nežadėjo. Oras pasitaikė kaip tikriems krikščionims. Kai vieni ėmė svarstyti, kad dėl prasto oro daugelis nuspręs neateiti, kiti drąsino sakydami, kad džiugi eisena tokiu oru, kiek žmonių besusirinktų, bus dar stipresnis liudijimas.

O žmonių prigužėjo per du tūkstančius! Tėveliai su kūdikių vežimėliais, vaikais ant pečių ir ant rankų, seneliai ir močiutės, jaunuoliai, draugai, parapijiečiai, dvasininkai – visi su šypsenomis veiduose pamažu rikiavosi į tvarkingą eilę. O kai prieš pat pradedant žygį nustojo lyti, veidai dar labiau nušvito. Užgrojus orkestrui eisena ėmė žygiuoti Gedimino prospektu link Rotušės. Matydami šią džiugią minią, praeiviai šypsojosi, judėjo pagal orkestro būgnų ritmą, mojavo, klausinėjo „už ką mes einame“. Už šeimą! Už vyro ir moters iš meilės sukurtą bendruomenę, kurioje jie, bendradarbiaudami su Dievu, kuria, augina naują gyvybę ir išleidžia į pasaulį. Mes tikime, kad tik tokioje šeimoje augęs vaikas bus pilnavertė, brandi, stipri ir laiminga asmenybė.

Mane stebino žmonių geranoriškumas. Šioje eisenoje man teko nedidelis darbelis – vežti vaikišką vežimėlį su vandens buteliais, jei kartais eisenos dalyviai ištrokštų. Nors visi ir matė, kad vežimėlyje tik vandens buteliai, žmonės maloniai užleisdavo, kad galėčiau pravažiuoti, pakeliui pasitaikius laiptams padėjo vežimėlį jais užnešti. O viena močiutė net pasisiūlė dalį kelio jį pavėžėti už mane.

Visų nuostabiausias man buvo vienybės jausmas su visais kitais eisenos dalyviais. Kartu, tuo pačiu tikslu, žygiavo katalikai, stačiatikiai, evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai – šių Bažnyčių ir bendruomenių dvasininkai bei tikintieji. Stipriai jutau, kad visi mes – vienos krikščionių Bažnyčios nariai, Kristaus Kūno nariai. O aš – maža jo dalelė. Šiomis dienomis, kai pasaulyje karaliauja susiskaldymas ir priešybės, šis vienybės jausmas yra didžiulė dovana, net, sakyčiau, stebuklas.