Porą savaitgalių susirinkę žiūrėjome filmą apie šv. Joną Bosko (1815–1888). Jis gyveno ne taip jau seniai, todėl galime suprasti to meto daugumos žmonių gyvenimo sąlygas. Ir mūsų laikmečio kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms teko patirti nepriteklius, vargą, tremties baisumus, išdavystės skausmą. Kaip žiūrint filmą apie J. Bosko gyvenimą, taip ir klausant mūsų tremtinių pasakojimų, atsimenant sausio 13-osios įvykius, nuolat kyla klausimas: kas buvo toji jėga, kuri stiprino žmones, juos palaikė ir teikė drąsos būti laisviems, gyventi pagal savo įsitikinimus ir rūpintis ne tik artimaisiais, bet ir dalintis su sutiktais žmonėmis? Tenkantys sunkumai ir išbandymai tikrai pranokdavo žmogiškąsias jėgas. Atsakymas vienintelis – gyvas tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas Dievu, gyvenimas Evangelija, kuris virsta meile ir atsidavimu kitiems.

Jonas Bosko gimė Italijoje, Beki gyvenvietėje, Margaritos ir Frančesko Bosko šeimoje. Buvo trečias sūnus šeimoje. Dviejų metukų tapo našlaitis netikėtai mirus tėvui. Mama Margarita, tapusi jauna našle, prižiūrėjo sergančią mamą, augino sūnus, rūpinosi mažu ūkeliu. Ji buvo tvirto ir gilaus tikėjimo, begalinio darbštumo ir didelės meilės moteris. Su didele kantrybe stengėsi išugdyti berniukų atsakingumą, dorybingumą ir draugiškumą, perduoti tikėjimo, kaip gyvenimo pagrindo, pažinimą. Mamos perduotas gilus pamaldumas, pagalba vargstantiems nepaisant nepriteklių išmokė Joną jautrumo kitų kančiai ir išugdė ištvermę siekiant tikslo.

1841 m. Jonas Bosko buvo įšventintas kunigu ir atsidavė apleistų jaunuolių ir vaikų auklėjimui, tapo jų tėvu ir mokytoju. Jis įkūrė oratoriją, kuri tapo namais, mokykla, sporto aikštele ir parapija tiems, kurie neturėjo darbo, įsitraukdavo į nusikaltimus ir buvo išstumti už visuomenės ribų. Vaikų, jaunuolių skaičius greitai augo. Kunigas matė, kad jo vaikinams kažko trūksta. Supratęs, kaip svarbu jaunam žmogui yra motiniška globa, supratingumas ir rūpestingumas, jis paprašė savo mamą Margaritą būti globojamų vaikų mama. Bosko mokė berniukus amato, rasdavo darbo, vesdavo tikybos pamokas, organizuodavo šventes, visais būdais stengėsi juos atitraukti nuo blogo ir nemoralaus gyvenimo.

1855 m. kun. Bosko įkūrė Saleziečių kongregaciją, kuri 1859 m. įteisinta oficialiai. Kongregacija vadinama Šv. Pranciškaus Salezo Draugija. Dabar pasaulyje yra apie septyniolika tūkstančių saleziečių.

Kunigas Jonas Bosko Dievo tarnu paskelbtas 1909 m., palaimintuoju – 1929 m. ir šventuoju – 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas.

Kelios šv. Jono Bosko mintys:

Malda – ji svarbiausia. O drauge su ja – ir darbas.

Visiems darykime gera, niekam nedarykime blogo. Pasakykite mano vaikams, kad laukiu jų visų Danguje.

Tiktai nuolatine malda ir dažna Komunija nugalėsime pragarą.

Visa prevencinės sistemos praktika remiasi apaštalo Pauliaus žodžiais: „Meilė yra kantri <...> ji visa pakelia, viskuo viliasi, visa ištveria.“

Šiame gyvenime palaimintas yra tas, kurio nekamuoja sąžinės priekaištai.

Be meilės ir be tikėjimo vaikų neišugdysi.

Be meilės nėra pasitikėjimo, o be pasitikėjimo nėra ugdymo.