GALILĖJIEČIŲ

Gavėnios metu daugiau laiko skyrę dvasiniam gyvenimui, atlikę sąžinės apyskaitą, priėmę Susitaikymo sakramentą, sugrudusiomis ir taikiomis širdimis ruošėmės svarbiausiai krikščionių šventei – šv. Velykoms. Taip kasmet  panašiai, tačiau tuo pačiu ir vis kitaip palytėti kartu su viso pasaulio tikinčiaisiais broliais sesėmis švenčiame įvykius buvusius prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.

Šiais metais Didžiąją Savaitę Trinapolio rekolekcijų namuose kunigas Eitvydas vedė dvasines pratybas pagal šv. Ignacą Lojolą. Grupelė žmonių, ieškančių gilesnio Dievo ir savęs pažinimo savaitėlei palikę kasdienius rūpesčius leidosi tikėjimo kelionėn šv. Ignaco pramintu taku. Kiekviena diena buvo pripildyta tylos ir susikaupimo, Dievo žodžio šviesos. Kartu švenčiamos Mišios ir asmeninis kunigo palydėjimas – visa tai skirta norintiems gilinti savo tikėjimą. Tai galimybė atnaujinti savo santykį su Dievu, kad vis labiau atsiliepus į Dievo kvietimą ieškoti ir atpažinti Jo valią, atsižadant nuodėmių ir ydingų įpročių, tai vestų į sielos išganymą.

Norintys švęsti Didįjį Tridienį galėjo prisijungti prie rekolektantų, pasiliekant vienuolyne ir asmeniškai, būnant kontempliacijos tyloje, maldingai apmąstyti Viešpaties kančią, mirtį, palaidojimą, laukiant Jo prisikėlimo.

Didįjį Ketvirtadienį po Paskutinės Vakarienės Mišių Švč. Sakramentas buvo perneštas iš bažnyčios į koplytėlę, kur buvo galima pasilikti Švč. Sakramento adoracijai, dėkojant už Eucharistijos dovaną, kurią Jėzus paliko mums savo kančios atminimui.

Didįjį Penktadienį visiška tyla bei susikaupimas. Vakare Kryžiaus pagerbimo pamaldos. Didįjį Šeštadienį visi apsigyvenusieji Trinapolio rekolekcijų namuose bendruomeniškai šventė Valandų liturgijos Rytmetinę, Dieninę ir Vakarinę.

Pasibaigus Didžiajam Šeštadieniui, vakare, į Trinapolio vienuolyną susirinko galilėjiečių bendruomenė, bendrakeleiviai ir svečiai. Atėjo šalia gyvenančios Kristaus Karaliaus seserys. Nusileidus saulei, prie laužo skamba giedomos giesmės. Laukimas. Ramybė. Ir džiaugsmas. Kad esame kartu, kad esame ir norime būti gerais Dievo vaikais. Nežiūrint to, kad dažnai suklumpame. Žinome, kad galime keltis, nes Jis visada yra šalia. Kunigas Eitvydas su patarnautojais ateina prie laužo. Uždegama Velykinė žvakė, prie bažnyčios durų nuo jos uždegamos susirinkusių atsineštos žvakės. Šviesos procesija pajuda į bažnyčią. Kristus mums šviečia! Skamba Velykinis šlovinimas. Klausomės skaitinių iš Senojo Testamento tamsioje bažnyčioje, po to skaitinys iš Naujojo testamento. Šviesa, Zigmo pučiamo trimito garsai, sesučių Veronikos ir Agnietės giedamas jaunatviškas „Aleliuja“, nuostabūs muzikiniai kūriniai sugroti Jurgos, jos tėvelio Eugenijaus ir jų draugės Justės. Jų rankose jiems paklūstantys smuikais, violančelė ir altas. Iškilminga, gražu, tikra, jautru. Prie altoriaus sėdi Kristus. Gražus, susimąstęs veidas – gal meldžiasi už žmones, kad į tiesos kelią grįžtų, gal mąsto, kaip pamaitinti išalkusius duona, o paskui pagirdytų trokštančius. Tai sesės Rūtos širdies ir darbščių rankų kūrinys. Kalbantis ir kviečiantis.

Tavo Dieve šlovei visa tai skirta!

Atnaujinę krikšto pažadus, priėmę Komuniją, apsčiai pripildyti gyvojo Dievo pajautimo ir šalia esančio brolio sesės bendrystės giedame KRISTUS PRISIKĖLĖ! ALELIUJA!

Dėkojame kunigui Eitvydui už pakvietimą kartu Velyknaktį, už jo rūpestį, kad Liturgija būtų iškilminga ir dvasiškai turtinga, sakome širdingą ačiū patarnautojams, skaitovams, giesmininkams, trimito ir smuiko mylėtojams, susimąsčiusio Jėzaus kūrėjai, ačiū visiems visiems čia susirinkusiems kartu švęsti Kristaus Prisikėlimą.

KRISTUS PRISIKĖLĖ! ALELIUJA!