Sausio 7 d. ryte užgęso žemiškoji sesės Elenutės gyvybė. Galijiečių bendruomenės nariai ėjome atsisveikinti su brangia sese – giedojome Liturgines valandas – Vakarinę, giesmes, kurias taip mėgo Elenutė. Kitą dieną nedideliu būreliu išlydėjome ją į Karveliškių kapines. Jautėsi kažkoks neturtas balto sniego padengtoje žemėje, tyras ir paprastas. Po laidotuvių susirinkę pal. Jurgio Matulaičio parapijos kavinėje galilėjiečiai, bendrakeleiviai, Karunkos giesmininkai dalinomės atsiminimais apie Elenutę. Buvo išsakyta, kad jos auka, kančia, malda – jos užtarimas vienybėje su Kristumi, pasiekė turbūt didelius žemės pakraščius. Su ja bendravę paliudijo, kad susitikimai su ja leisdavę pajusti kažką šviesaus ir švento, o tai yra šventumas, kuris apreiškia šventumo šaltinį – Dievą – Jo nukryžiuotą pervertą Meilę – pervertą Jėzaus širdį.