Vasario 6-osios vakarą Viešpats pasišaukė sesę galilėjietę Ireną R. Ilgai keliavome kartu Dievo ir savęs pažinimo kelionėje. Paskutiniais metais Irenos širdelė silpo, jėgos mažėjo, o pasitikėjimas Dievu vedė iki pat paskutinio atodūsio.

Palaimintas buvo jos iškeliavimas. Pastaruoju metu gulėjo ligoninėje. Gydytojai buvo jau benusprendžią išleisti namo, kai staiga ištiko infarktas. Apie tai sužinojęs bendruomenės vadovas kun. Eitvydas, dar tą patį vėlų vakarą kartu su dviem bendruomenės sesėmis išskubėjo pas ligonę. Rado ją kenčiančią stiprius skausmus ir bekartojančią Jėzaus maldą. Suteikus Ligonių patepimą bei švč. Sakramentą sesės Irenos veidas nušvito ne žemiška šviesa. Po to kunigui teko trumpam palikti palatą, nes gydytoja atėjo apžiūrėti naujai atvežtos ligonės. Kai kunigas vėl grįžo į palatą, rado sesę Ireną sėdinčią ant lovos krašto, lyg „prisikėlusią“. Kurį laiką pasėdėjusi, nes taip jai buvo lengviau kvėpuoti, vėl atsigulė. Kunigui palaiminus ligonę ir išskubėjus aplankyti dar kitą ligonį, sesė Irena netrukus iškeliavo pas Viešpatį. Kokia palaiminga mirtis, gražesnė net už Abraomo, kuris „atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo suvienytas su savo gimine“ (Pr 25, 8), o sesė Irena užmigo susivienijusi su Jėzumi šv. Komunijoje.

Šv. Mišias už amžinybėn iškeliavusią Ireną aukojo Galilėjiečių bendruomenei vadovaujantis kun. Eitvydas Merkys. Po jų visi drauge ėjome į laidojimo namus atsisveikinti su sese. Čia giedojome mums brangių liturginių valandų Vakarinę, keletą giesmių.

Laidojimo dieną grupelė galilėjiečių su kun. Eitvydu palydėjo brangią Ireną į žemiškojo poilsio vietą Karveliškių kapinėse.

Mūsų širdyse liks gražus Irenos prisiminimas, jos didelės akys, sklidinos vaikiškos nuostabos ir šiltas džiugesys, dovanojamas kiekvieno susitikimo metu.

Tebūna Irena, jums Viešpats gailestingas ir tepriima į savo karalystę, kurios link išvermingai ėjote.