Kunigas Eitvydas pakvietė mus į naktinį baidarių žygį, kuriame kartu plaukdami Nerimi nuo Ožkinių iki Baltojo tilto giesmėmis ir gražiomis lietuvių liaudies dainomis atšvęstume Jonines, pasigrožėtume miesto žiburiais.

Birželio 23-iosios vakare susirinkome sutartoj vieton. Kaip jau įprasta Joninių vakarą daugiau ar mažiau palyja. Šį kartą dangus tiesiog prapliupo. Miesto gatvės tapo panašios į upes. Matyt prastas oras buvo viena priežasčių, dėl ko planavusių kartu keliauti gretos šiek tiek aptirpo. Likusieji buvo pilni ryžto kelias valandas praleisti plaukiant. Viso buvo 19 baidarių. Tarp jų buvo kelios šeimos su mažamečiais vaikais, puikiai ištvėrusiais kelionę. Tiesa, peršlapę ir šiek tiek sužvarbę, negalėjome ilgėliau susiburti į vieną būrį padainuoti, pasidžiaugti nakties gražumu plaukiant, tačiau smagiai padainavome važiuodami maršrutiniu autobusu į Ožkinius. Keleiviai tuo labai džiaugėsi ir patys bandė pritarti. Nemokantiems sesė Virginija dosniai dalijo lapus su dainų žodžiais ir keleivių choras vis stiprėjo. Viena keleivė, grįžtanti po darbo sakė: „supratau, jog vis dėlto įmanoma gražiai švęsti jonines“. Kita moteris su anūkėle, net išlipo sustojimu anksčiau, kad mus palydėtų išplaukiančius.

Kartais gyvenime taip jau pasitaiko, kad ne visada viskas vyksta pagal mūsų planus, bet tikimės, kad kiekvienas šioje kelionėje atrado kažką svarbaus asmeniškai. Viena iš plaukusių sesių pasidalino: „Per Jonines buvo fantastiškai smagu – nekeisčiau nei vienos minutės, kad būtų buvę kitaip“. Kiti irgi, nors sušlapę ir šiek tiek sušalę, bet sakėsi esą laimingi, kad išdrįso plaukti tamsoje ir dar lyjant.

Svarbiausia, kad kartu keliaudami mokomės atidumo, rūpestingumo, jautrumo vienas kitam.

Ir tai yra žingsnelis Dievo nurodytu keliu.

„Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba” (Rom 12, 10).