Keturiasdešimt dienų po savo Prisikėlimo nuolat rodęsis ir stiprinęs mokinius, Kristus paskutinį kartą su jais užkopė  ant Alyvų kalno. Jis palaimino mokinius ir, jiems bežiūrint, pakilo aukštyn ir debesis paslėpė Jį.

„Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 10–11).

2012 m. gegužės 20 d., šią Kristaus Žengimo į dangų dieną, po mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje, ir mes – galilėjiečiai – taip pat patraukėme į mūsų taip pamėgtą Kalnų parką, kur tradiciškai vasarą ir pasitinkam, ir palydim. Užkopę ant Stalo kalno, jaukiame pavėsyje pagiedojome Dieninę liturginę valandą, pasveikinome mūsų mažąsias sesutes Veroniką ir Agnietę, į kurių širdeles ne taip seniai pirmą kartą šv. Komunijoje įžengė Kristus. Pasistiprinę atsineštais skanėstais, kiekvienas ilsėjomės pagal savo pomėgius: vieni dainavo liaudies dainas, kiti susirado šachmatų bei šaškių lentas, o neišsigandę kaitrios pavasario saulutės žaidė futbolą bei kitus žaidimus. Jau vakarėjant, pagiedojome Švč. Mergelės Marijos litaniją ir leidomės žemyn – laukia artimieji, rūpesčiai, įsipareigojimai...

Gera retkarčiais pakilti virš pasaulio šurmulio ir apaštalų pavyzdžiu su artimiausiais sielos bičiuliais „pakelti akis į dangų“. Visi Kristų mylintys ir Jį sekantys savo dvasioje privalome nuolat žvelgti aukštyn, širdimi įsižiūrėti į šviesą, ateinančią iš už laiko ribų, kad pajėgtume kiekvieną savo gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką išgyventi amžinybės perspektyvoje, kad neįklimptume žmogiškosios prigimties trapume, kad niekada nepamirštume, kad „už debesėlio“ yra mūsų brolis, kuris ten nuėjo mums vietos paruošti.