GALILĖJIEČIŲ

2014 m. liepos 17 d. išgirdome liūdną žinią, kad mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tikriausiai dar turės praeiti laiko, kad suvoktume ir tinkamai įvertintume šio iš tiesų didelio žmogaus, kunigo ir Tėvynės bei jos žmonių ištikimo mylėtojo darbų reikšmę.

 

Ačiū Dievui, kad teko laimė prisiliesti prie žmogaus, kuris visu savo gyvenimu liudijo nepalaužiamą tikėjimą Dievu, buvo nepaprastai atsidavęs Tėvynės labui, kasdien persiėmęs nuolatiniu rūpesčiu ir bebaimiu tiesos liudijimu žmonėms, skyrė didelį dėmesį jaunimo ugdymui katalikiška dvasia, kol sveikata leido, stengėsi išsaugoti ateities kartoms istoriją apie mūsų laisvės kovotojus partizanus.

 

Mūsų susitikimas įvyko, kai perskaičiau iškeliavusio amžinybėn kunigo Vytauto Skipario pamokslus, kurie palietė mane. Tuomet dar tik kelerius metus buvau atradusi tikėjimo gyvastį, todėl labai norėjau susitikti ir pasikalbėti su kunigais. Manau, kad ieškojau gyvo tikėjimo paliudijimo. Apie kunigą Vytautą Skiparį sužinojau iš jo mamytės, p. Marijos, su kuria susipažinau savo tetos dėka. Šis kunigas prieš kelerius metus buvo miręs, gyvo jo neteko nei matyti, nei girdėti. P. Marijos dovanotame savo prisiminimų ir kunigo V. Skipario pamokslų rinkinyje buvo paminėtas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tai tapo paskatinimu prašyti susitikimo, kad pasikalbėtume apie tikėjimą, meilę Tėvynei, jos istoriją.

 

Tiesa, dar vienas susitikimas su monsinjoru buvo šiek tiek anksčiau. Tuomet jis į mano artimųjų tėviškę, Jurgio ir Onos Stasiulevičių sodybą (Patamulšėlyje prie Kauno), buvo atvykęs palaiminti jų vaikų ir anūkų pastatytą paminklą, skirtą atminti partizanams, kurie gyveno bunkeryje, įrengtame sodyboje, po alyvos krūmu. Šeimininkai buvo tikintys žmonės, užauginę šešis vaikus, patyrę ir tremtinių dalį, visi laimingai sugrįžę po tremties Tėvynėn. Tuomet neišdrįsau prieiti prie monsinjoro, tik klausiau jo kaip visada karštos kalbos, mačiau degančias akis. Širdyje kilo nuostaba ir klausimas – iš kur žmogui duota tiek energijos, veržlumo ir sveikatos.

 

Susitikome monsinjoro A. Svarinsko namuose netoli Arkikatedros. Ant sienų kabojo paveikslai, tautinės austos padėkos ir jubiliejų juostos. Viskas kuklu ir tuo pačiu nepaprastai brangu. Kiekviename žingsnyje, sakinyje ir akyse buvo galima jausti ištikimą meilę Dievui ir Tėvynei.

 

Susitikome keletą kartų ir kiekvieną kartą monsinjoras A. Svarinskas dovanodavo po keletą valandų trukusius pokalbius, plakatus su Vytauto Didžiojo, Maironio, vyskupo Motiejaus Valančiaus, tautos didvyrio kunigo Zenono Ignatavičiaus, Sofijos Pšibiliauskienės-Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėdos), Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno atvaizdais ir lankstinukų apie partizanus bei šiandienos aktualius įvykius, išsakydamas savo nuomonę apie jų pavojingą poveikį, keliantį grėsmę žmogui bei vedantį jį klystkeliais. Beje, lankstinukuose visada buvo prierašas: paskaityk ir pasidalink su kitais. Pasiūlė apsilankyti internetinėse svetainėse, kuriomis kartu su kitais bendraminčiais rūpinosi: LKB Kronika ir Partizanai.

 

Jaučiau didelę tėvišką meilę ir plačią žmogišką širdį, kurioje nebuvo vietos pykčiui, nuoskaudos jo kaltintojams, KGB budeliams, tardytojams, netikintiems žmonėms. Atsisveikinant monsinjoras A. Svarinskas visuomet sakydavo, kad gerai, kai žmogus atranda Dievą. Tačiau būtina nesustoti šiame susitikimo džiaugsme, reikia kasdien stengtis išlikti budriems ir nuolatos būti ištikimiems Dievui ir Tėvynei.

 

Jūs, monsinjore A. Svarinskai, labai paprastas ir nuoširdus žmogus, buvote ir būsite gerbiamas kaip sektinas vedlys, ėjęs Dievo rodomu keliu ir jį rodantis mums.

 

Tolima Tėvynė

Kaip mirganti erdvėj aušrinė,

Gaivinanti kaip saulė,

O, mano tolima Tėvyne,

Pačiam krašte pasaulio!..

 

Tu vis gyva, gyva krūtinėj!

Tu – kiekvienoj svajonėj,

Nors į Tave, kaip į Aušrinę,

Žingsnelių – milijonai!..

 

O, kaip dažnai nakties ramybėj

Lankau tavąsias pievas!..

Ten ežerai sidabru žiba,

Smūtkeliuos liūdi Dievas.

 

Jaučiu gimtos pirkelės dūmus,

Girdžiu balsus tėvelių.

Kokia gaiva ir koks smagumas

Kieme, kur liepos žalios!..

 

Bet prabundu... Ir vėl gėla kankina...

Sapnai, sapnai, svajonės...

O į Tave, brangi Tėvyne,

Žingsnelių – milijonai!

1953 m. spalio 13 d.

 

Ilgesys

Nematavau aš gelmių vandenyno,

Tavų akių gilybės dar nepažinau... –

Už ilgesį tavęs, už ilgesį Tėvynės

Pasauly niekur nieko nerasi giliau.

 

Nenumaniau aš tų dienų ilgumo, –

Jos metais, amžiais prašliaužia šliaužte!..

Be tavo meilės, be Tėvynės dūmų

Taip ilgos, ilgos dienos čia!..

 

Nejaugi niekad baltos valandėlės

Nebeatbėgs jaunų žirgų risčia?..

1950 m.

 

* * *

Pakibo debesys švininiai,

Apsiverkė dangus,

Kad nykstam be Tavęs, Tėvyne,

O Tu kenti be mūs.

Ne tik dangus, – ir akmens verkia!

Nieks juoko negirdės,

Kol Tavo kraują siurbia erkės

Iš mirštančios širdies.

- - - - - - - - - - - - - - - -

Kai kas apspjaudė tavo veidą...

Smeigt peilį nebijos,

Širdy užgniaužę žemės aidą,

Kuri augino juos.

Kai kas įprato jau laižyti

Mūs budelių batus,

Parduoti brolius už skatiką,

Išniekint jų kapus.

Kapai, kapai laukuos Tėvynės!

Tai tūkstančiai sūnų

Kovoj suklupo, neapgynę

Nei laisvės, nei namų...

- - - - - - - - - - - - - - - -

Jau sesė priešui akį merkia... –

Juk mielo jau nėra...

Prie kapo jo berželis verkia

Ir motina sena

Svečioj šaly varguos pražilo

Ir laužo ten rankas... –

Kas nuramins tą skausmą gilų?

Kas nuramins? O, kas?..

Matau apspjaudytą Tėvynę

Ir kruvinas aukas... –

Kas jai išlaisvins iš grandinių

Sukaustytas rankas?..

1953 m. spalio 12 d.

 

E. M.

Tu, Viešpatie, – Šviesa,

Neleisk mums žūt nakty.

Tu – Meilė, Tu – Tiesa,

Tu – kenčiančių Viltis.

„Malda“

 

Kai naktį sidabrinis Paukščių Takas

Tarp žvaigždžių driekiasi dangaus mėlynėj,

Galvoju aš, – kas gi kelius nusakė

Sparnuočiams grįžtantiems kasmet tėvynėn?

 

Gal naktį žvaigždės kelią jiems parodo,

O dieną – tviskančios prieš saulę marių bangos?..

O kas parodys mums per purvą, sniegą, gruodą

Takus į žiburėlį tėviškėlės lango?

 

Dukros kol neužmiršo motinėlė,

Sūnus kol neapleido savo žilaplaukių,

Kol egoizmu širdys neapžėlė,

 

Kolei dar akys neužmiršo verkti.

Šviesi Viltis gaivins ir stiprins sielas,

Ir kaip žvaigždė atves, kur myli mus ir laukia.

1954 m. lapkričio 3 d.

 

* * *

Ką šlama, gaudžia slapčia pušynas

Ir ąžuolai pražilę,

Ką mirksi žvaigždės dangaus mėlynėj,

Tik tas supras, kas myli...

 

Ir juodą vargą, skausmus, nelaimes,

Nuodingą priešo gylį,

Tamsos ir melo niekingą skraistę

Tik tas iškęs, kas myli...

 

Ir laisvės viltį, spalvingą laimę,

Tėvynei meilę gilią,

Gimtiems laukams, gimtajam kaimui

Išsaugos tas, kas myli...

 

Ir pėdsakus takuos pasaulio

Paskui pėdas Kūrėjo

Paliks tik tas, kas siekė Saulės,

Kas troško, kas mylėjo.

1954 m. birželio 10 d.

 

Kristui

Vis ateini pas žmones čia į vargo žemę,

Nors nuo Tavęs taip daug mūs nusigrįžo,

Ir meilės taip mažai čia širdyse rusena,

Kasdien Tave vis prikalam prie Kryžiaus.

 

Labiau negu Tave pamilom žemės ugnį,

Ir mūs visa būtis tik nuodėmėse verda.

Mes užmerktom akim vis krentam į bedugnes

Ir griežiam dantimis, ir keikiam Tavo vardą.

 

Kad Tu negelbsti mūs, kad Tujen nusigrįžai

Ir nenušluostai mūsų ašarų, nei kraujo,

O kad pamilt širdim, nuimt Tave nuo Kryžiaus,

Nepagalvojam mes ir vis tamson keliaujam.

 

O, Viešpatie širdžių! Tad duoki žmogui širdį,

Kurioj pagiežos nebebūt nei lašo!

Mes patys ašarom, krauju viens kitą girdom,

Kryžiuodami Tave, malonių Tavo prašom.

1954 m. gruodžio 24 d.

 

Kreipimasis į Dievą

Atleisk, kad menkas žemės vabalas dulkėtas

Iš juodo žemės dumblo rankom dangų siekia…

O, mano Viešpatie, širdžių Valdove kietas,

Neužsigauk, kad su Tavim taip šneka sliekas…

 

Atleisk, kad zirzdamas aš, kaip nususęs uodas,

Suerzinu niekais Tau dangiškąją klausą… –

Juk gert ambrozijų danguj ne taip nuobodu

Ir angelų giesmių klausytis apsiblausus…

 

Nors gal bergždžiai į dangų siunčiu aš silpną balsą,

Ieškodamas Tavy širdies, didžiosios meilės…

Jei būtumei nors kartą žmogų Tu išklausęs,

Nušluostytum jam kraują, ašaras pagailęs…

 

O gal Tave, o Viešpatie, kietai užmigdė

Tavieji angelai garsais švelniausiais lyrų? –

Tau neišgirst, kad žmogų vargas virkdo…

Ir kelio į Tave neras gyvi, nei mirę…

 

Tau juk vis tiek, kad brolis brolį čia nužudo

Ir išplėšia Tėvynę, Tavo duotą laisvę;

Kad džiaugias pievom žydinčiom čia kainai, judai,

Kiti pro grotas tik pamato dangų melsvą.

 

O gal Tu mus baudi už žingsnius nuodėmingus,

Kad nepaklausėm Tavo dieviškųjų žodžių?.. –

O kas žmogaus kely išraizgė vingius,

Kas davė širdį, trokštančią ir godžią?..

 

Silpnybės mūs, visi netiesūs mūsų žingsniai,

Krauju ir ašarom per gausiai jau nuplauti!...

Nejau į vargą mūsų Tau žiūrėti linksma

Ir verkiančius gal dar žiauriau galvoji bausti?..

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Argi Tavęs, o Viešpatie, mes nemylėjom? –

Juk puošėm Tau altorius, pakelių smūtkelius. –

Iš pat gelmių širdies maldas, giesmes sudėjom

Ir melsdamiesi Tau, suklaupdavom ant kelių…

 

Man sakė: Tu girdi, kaip sprogsta uosio lapas

Ir kaip žolės daigelis kelias iš po sniego.

Jei Tu geidi, ir miręs keliasi iš kapo,

Atgimsta vėl naujai ligoniai ir paliegę…

 

Tu – Viešpats mūs širdžių. Tu didis, gailestingas,

O mes – tik mažos dulkės iš po Tavo kojų…

Ir užliūliavo mus Tava ranka galinga… –

Tad kam apleidai mus – žalių laukų artojus?..

 

Šiandien parodai Tu kelius žvaigždėms, kometoms,

Bekraštėje erdvėj verti judėt žvaigždynus,

O vabalas – žmogus – seniai prarado vietą

Tavose mintyse… „Te verčiasi, kaip žino…“

 

Man sakė: mes – vaikai, o Tu – gerasis Tėvas,

Be Tavo valios nenukris nė plaukas…

Tu – Meilė, Tu – Tiesa, Tu – mūs gerasis Dievas,

Kurs saugai mūs žingsnius, vedi meiliai už rankos.

 

Nejau Tava valia mirtis atėjo žemėn?!

Nejau Tava valia čia pragarą sukūrė?!

Nejau Tava valia laisvi vergijai gema

Ir miršta be vilties už storų mūro sienų?

 

Nejau Tava valia kalėjimus pastatė?!

Nejau Tava valia čia upės kraujo liejas?!

Jei tai – Tava valia, jei tai esi pramatęs,

Tu – neteisingas, piktas ir nuožmus Kūrėjas!

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Atleisk, o Viešpatie, man – urzgiančiam kajotui,

Atleisk aklam, kuris Tavęs nemato... –

Mažyčius atspindžius davei jam savo proto, –

Jam niekad nesuprast, ką Tu esi pramatęs...

 

Gal Tu siuntei vargus, ir ašaras, ir ugnį,

Atgimtų kad žmogus, Tau paklusnus ir tyras? –

Kančios, vargų dirvoj širdis ir sielas ugdai,

Kad jos tviskėtų Tau kaip perlai ir safyrai?..

 

Juk Tu – Šviesa, apšviečianti mūs tamsų kelią.

Juk Tu – Tiesa, širdy nemirštanti per amžius!

Nušluok nuo žemės tamsą, priespaudą ir melą

Ir pakelių smūtkeliuos vėl apsigyvenki.

1953 m. gruodžio 10 d.

 

Širdis

„Tu be širdies!“ – krentąs lapelis šnara.

„Tu be širdies...“ – stebėjosi žiedai.

Aš be širdies... Todėl gyvent negera

Ir blankūs man skaisčiausieji veidai.

 

Nenoriu, ne, vis be širdies dar būti.

Aš be širdies! Tai jau per daug klaiku!

„Tu be širdies!“ – kūkuoja man gegutė

Ir gūdžiai skamba jos rauda: „Ku-kū“.

 

Pirmyn! Pirmyn! Tik kur man rast Praamžių? –

Trys ežerai, devyneri kalnai... –

Aš be širdies! Šviesiausiasis per amžius...

Neatskiriu, kur žmonės, kur velniai...

 

Ak taip?! Galėjau juk suklysti...

„Tuojau, tuoj pat bus dyvina širdis!

Iš aukso štai!.. Išpuošta perlais, ametistais.

Jos niekas neapspjaudys, nesutryps...“

 

O, ne!.. Man ją išplėš!.. Ir žemiškas valdovas

Iš kruvinos vainiką nusilies.

„Aš be širdies!..“ – ir vėl gūdžiai kartosiu.

O kruvina krūtinė ligi mirties skaudės.

 

„Jei taip, tau duosiu širdį marmuro balčiausio.

Ji bus balta tavajame kely

Ir nepalies troškimai jos, nei kančios... –

Tu su šypsniu ramiai gyvenimą neši...“

 

Neplaks! Ir toj širdy gyventų juodas šaltis.

Nejaus ji žmogui meilės, negirdės...

Iš marmuro Molochui statulos iškaltos... –

Nereikia man šaltos akmens širdies!

 

„Pakaks! Sunku dievams žmogaus geismus suprasti...

Tava širdis karšta gyvybe plaks!..

Džiaugsies kančia, ramybės neberasi

Ir tik mirtis jai pasakys: „Pakaks!“

 

 

Šešėliai

Užmiršk ir nesapnuok manęs,

Išrauk mane iš savo sielos, –

Aš be jausmų, aš be širdies, –

Krūtinėj tik juodi šešėliai.

 

Veltui svajoji ir tikies, –

Nerasi laimės... Ji praėjo

Per šias nugairintas stepes

Į šalį žydinčią Kūrėjo.

 

Tau nieko duoti negaliu, –

Juk basas aš ir be skatiko…

Iš praeities žavių dienų

Nei šukių blizgančių neliko.

 

Vien liko vargas, juoduma,

Kurioj vilties takai užtemo. –

Ir kas, jei žengtume dviese

Į gelmes juodo okeano?..

 

Tad nieko neieškoki čia…

Ko praeity tau raustis vėlei? –

Juk aš be sielos, be širdies, –

Man visa išvogė šešėliai.

1949 m. liepos 27 d.

 

Lopšinė

Užmerk akis nakties juodoj ramybėj,

Miegok, gyvenk pasaulyje sapnų.

Dangaus skliaute žvaigždutės tau pražydo

Žiedais palangės jazminų kvapnių.

 

Sapnuok dainas tylias žaliųjų uosių,

Pamiršk vargus gyvenimo sunkaus.

Su saule ryt tau džiaugsmą padainuosiu,

Spalvingą laimę mylinčio žmogaus.

 

Užmik, miegok... Mėnulis sidabrinis

Iš melsvumos blakstienas tau bučiuos.

Vėl švis aušra, – mūs mylinčios krūtinės

Neras rytoj nei vargo, nei kančios.

 

Tu atėjai...

Gal atėjai tu iš dangaus,

Žinodama, kad aš liūdžiu,

Kad širdį kenčiančio žmogaus

Prikelt gaivinančiu žodžiu?

 

Tiek daug pasaulyje skausmų,

Puvėsių, vargo ir tamsos,

Ir būt sunku gyventi mums,

Čia tulžį gert, nuodais alsuot,

 

Jeigu nebūtų meilės čia,

Nebūtų žemėje dienos!

Tu atėjai išgint kančias

Ir sielon džiaugsmą įdainuot,

 

Nes mano balsą išgirdai,

Kai sielai buvo taip tvanku!

- - - - - - - - - - - - - - -

Atgijo žemė ir žiedai,

Vėl laimės trupinius renku!

1954 gruodžio 28 d.

 

*  *  *

Taip dažnai nenoromis

Mano mintys lankos

Ten, kur tu rymodavai

Prie mažyčio lango.

 

Tiek apsamanojusi

Pirkia žemu stogu

Taip dažnai sapnuojasi,

Akyse vis stovi...

 

Praskleidžia užuolaidas

Tavo mažos rankos,

Kai manęs ilgėdamos

Lauki atsilankant.

 

Žvelgdama į tolumą

Tu taip daug svajojai

Apie laimę tolimą...

Jos nepaviliojai,

 

Nes šiauriniam vėjyje

Ašen pasiklydau,

Nors nesitikėjome

Iš dienų pavydo...

 

Nuoskauda ir nerimu

Virpa mažos rankos, –

Po šalelę tolimą

Mane vargas tranko...

1950 m. sausio 28 d.

 

Neliūdėk

Neliūdėk, kad vargo žemę

Gaubia rudenio tamsa. –

Tamsai mirštant, aušros gema,

Saulė surenka rasas...

 

Neliūdėk, kad tavo dienos

Puošias liūdesiu klaikiu. –

Kaip balta galvutė pienės

Puošis laime lyg šilku!

 

Neliūdėk, nors ašarėlės

Virpa, ritasi veidu...

Saulė dar nušvis tau sieloj,

Sutirps kančios su ledu...

1954 m. spalio 5 d.