DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais, taip pat rugjūčio 11-18 d.

17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 

Didįjį penktadienį prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Šis Jėzaus kančios ir mirties prisiminimas yra vilties ir pergalės pranašas. Didįjį penktadienį nešvenčiama Eucharistija; liturgija, skirta Viešpaties Kančios minėjimui, paprasta ir tyli, jos metu klausome Viešpaties Kančios istorijos, lydimos kitų Biblijos skaitinių, padedančių suprasti nesibaigiančią Jėzaus meilę mums.

Apie Didžiojo penktadienio liturgiją pasakoja kun. Eitvydas Merkys.

Didįjį penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus Auka yra vienintelė, jis aukščiausias ir vyriausias Naujojo testamento Kunigas, kuriam skirta mūsų tarnystė. Jo kunigystėje dalyvauja visi pakrikštytieji, tiek vyrai, tiek moterys, nes visi esame Aukščiausiojo Kunigo -Kristaus mistinio kūno nariai. Didįjį penktadienį Jėzus ištiesė rankas ir leidosi kalamas prie kryžiaus, pasiaukojo už visą pasaulį, pašlovindamas Tėvą savo kančia ir mirtimi; taip ir mes turime atsiduoti Tėvo valiai ir atiduoti Jam garbę savo gyvenimu.

Šios dienos rytą bendruomenei siūloma drauge susirinkus pasimelsti Valandų liturgija, kurios skaitinių tekstai yra be galo prasmingi.

Didžiojo penktadienio centras – popietę ar vakare švenčiamos Viešpaties Kančios pamaldos, kurių metu pagerbiamas kryžius. Pagal tradiciją šias pamaldas rekomenduojama rengti apie 15 val., Jėzaus mirties valandą, bet atsižvelgiant į tai, kad dauguma žmonių tuo laiku dirba, pamaldos būna dažniausiai vakare, apie 17–18 val.

Didįjį penktadienį bažnyčiose tylu, neskambinama varpais, negrojama muzikos instrumentais. Nudengti altoriai primena Kalvarijos kalną, apleistumą; kryžius su uždengtu kančios atvaizdu, paveikslai, kuriuose vaizduojamas Nukryžiuotasis, iki Kryžiaus pagerbimo pamaldų būna uždengti, o kiti – iki Velyknakčio; prie jokio paveikslo ar šventos statulos neturėtų būti uždegamos žvakės, iš bažnyčios kartais išnešami net kilimai. Šie ženklai sukuria kančios nuotaiką, parengia tikinčiuosius Kryžiaus pagerbimo pamaldoms.

Paprastai krikščionys visas pamaldas pradeda persižegnodami vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir baigia kryžiaus ženklu. Tuo tarpu Didžiojo penktadienio liturgijoje nenaudojamas kryžiaus ženklas, nesižegnoja, nes, kaip meldžiamės V Eucharistijos maldoje, Jėzus, „vienintelis Teisusis, pats pasidavė į mūsų rankas ir leidosi kalamas prie kryžiaus“. Pamaldos prasideda, kai atėjęs kunigas parpuola priešais altorių kniūbsčias ir meldžiasi. Ši malda primena Jėzaus maldą Alyvų darželyje, simbolizuojančią gilų atsidavimą Tėvo valiai. Kurį laiką ir visi tikintieji, paskendę tyloje, suklaupę kartu meldžiasi.

Po maldos prasideda pirmoji pamaldų dalis – Žodžio liturgija. Kadangi apmąstoma Jėzaus Kančia, visada skaitoma Viešpaties Kristaus Kančia pagal šv. Joną, yra parinkti su kančia susieti skaitiniai iš Senojo Testamento apie kenčiantį tarną – tai Izaijo giesmė ir psalmė, o iš Naujojo skaitinys iš laiško Žydams, apie didį vyriasiąjį kunigą Kristų. Kai kur Evangeliją skaito trys asmenys pagal seną paprotį, atėjusį iš viduramžių, kai būdavo kuriamos tam tikros dramos, misterijos: tai „liaudies balsas“, evangelisto pasakojimas, ir paties Jėzaus žodžiai, kuriuos skaito kunigas, kuris liturgijos metu tarnauja Kristui, atspindi Jį ir veikia Jo vardu.

Po to sakoma homilija, palydima ilgos visuotinės maldos, paprastai sudarytos iš 10 maldavimų, perpinta ilgomis tylos ir atsiklaupimo pauzėmis (Lietuvoje Vyskupų konferencijos sprendimu neklaupiama). Maldoje prisimenamas kiekvienas visuotinės Bažnyčios narys pradedant popiežiumi, kunigais, tikinčiaisiais, besiruošiančiais krikštui katechumenais; meldžiamasi už krikščionių vienybę, žydų tautą, vargstančiuosius, valstybių vadovus, visus tikinčiuosius, taip pat Kristaus nepažįstančius ir į Dievą netikinčiuosius. Meldžiamasi už visus, kaip ir Jėzus ant kryžiaus meldėsi už mus visus – ir tikinčiuosius, ir netikinčiuosius. Taip atkartojama Jo užtariamoji malda, primenanti mūsų kunigiškos tarnystės pašaukimą – kad esame pašaukti užtarti maldoje vieni kitus.

Po iškilmingos visuotinės maldos prasideda Kryžiaus pagerbimo liturgija. Galima per bažnyčią atnešti kryžių neuždengus kančios atvaizdo ir tris kartus stabtelint bei užgiedant giesmę „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“. Kryžiaus pagerbimo liturgijoje atnešamas pats puošniausias, iškalbingiausias kryžius, paprastai – medinis. Lietuvoje dažniau įprasta atnešti kryžių su uždengtu kančios atvaizdu ir, tris kartus užgiedant giesmę, nudengti Kristaus kančią. Po kiekvieno užgiedojimo visi susirinkusieji kartu jį pagarbina. Po to liturgijos vadovas eina pabučiuoti kryžių.

Kai kur, atlikdamas šią liturginę apeigą, vyskupas nusivelka iškilmingą arnotą ar net nusiauna basas. Tai atgailos ir pagarbos ženklas. Mišiole to nerasime, bet vyskupų ceremoniale numatyta, kad vyskupas galėtų pagerbti kryžių tokiu ypatingu būdu. Šis iškalbingas ženklas tarsi primena, kad, nepaisant mūsų tarnystės rango – ar būčiau kunigas, ar vyskupas, ar paprastas tikintysis, – visi esame Kristaus tarnai.

Vėliau kiekvienas pamaldų dalyvis prisiartinęs asmeniškai pagerbia, pabučiuodamas kryžių. Jei žmonių labai daug, kryžius iškeliamas ir visiems parodomas, tikintieji jį pagerbia nusilenkdami, o asmeniškai pagarbina po pamaldų. Šios liturgijos metu giedamos gavėnių giesmės arba Jeremijo raudos, labai tinkančios šiai dienai savo tematika. Jos pasakoja apie Dievo tautos skausmą, kai buvo suniokota Jeruzalė, o šventykla – sugriauta. Tai labai atliepia į mūsų skausmą šiuo laikotarpiu, kai išgyvename apleistumą, tuštumą, Viešpaties mirtį ant kryžiaus. Tikrąją Naujojo Testamento šventyklą – Kristų – šiandien tam tikra prasme griauna mūsų nuodėmės. Tačiau Naujojo Testamento šventykla nesugriaunama. Ji amžina. Viešpats apie ją bylojo sakydamas: „Jūs sugriaukite tą šventyklą, aš per tris dienas ją atstatysiu.“ Velyknaktį mes švenčiame atstatytos šventyklos triumfą.

Trečioji Didžiojo penktadienio liturgijos dalis – Švč. Komunijos dalijimas, mus pasiekiantis Didžiojo ketvirtadienio meilės sakramento vaisius, kurį Jėzus dovanojo mums sakydamas: „Aš esu su jumis per visas dienas”, pasilikdamas Švč. Sakramente.

Pagal kai kurias pasaulyje egzistuojančias Rytų Bažnyčios liturgines tradicijas, šią dieną Komunija apskritai nedalinama. Šių papročių ištakos slypi krikščionybės pradžioje: pirmaisiais amžiais krikščionys trečiadieniais ir penktadieniais, kurie buvo traktuojami kaip pasninko dienos, nepriimdavo Komunijos, nes suprasdavo, kad didžiausias pasninkas, koks begali būti, – tai susilaikyti nuo Komunijos. Toks susilaikymas atspindi labai skausmingą kančios išraišką. Tuo tarpu mes ją dalijame, sekdami senu, Laterano bazilikoje gyvavusiu, pontifikalinės liturgijos papročiu. Tai priminimas mums, kad kentėjimuose nebesame vieniši, o su mumis visuomet kartu yra Kristus, kuris padeda išgyventi pačias didžiausias kančias, kurios be jo būtų nepakeliamos.

Padalijus Komuniją, Švč. Sakramentas turėtų būti išnešamas iš bažnyčios į nuošalią, pagarbią vietą. Po Didžiojo penktadienio Kristaus kančios pamaldų Kristaus Kūno negalima nešti net ligoniams, nebent tik kaip viatiką – Komuniją, skirtą mirštančiajam.

Tuščias altorius sukelia visiško apleistumo, mirties nuotaiką. Esame pripratę, kad tabernakulyje visuomet yra Švč. Sakramentas, ir tuomet jaučiame, kad bažnyčioje yra gyvybė. Kai jis išnešamas, viskas tarsi apmiršta. Seniau Didįjį penktadienį būdavo paprotys bažnyčioje įrengti Kristaus kapą ir išstatyti adoracijai Švč. Sakramentą. Ši tradicija visiškai nesiderina su dabartine liturgija, nes liturginiai dokumentai nurodo, kad Švč. Sakramentas turi būti išnešamas iš bažnyčios.

Bažnyčia tuščia, altoriai nudengti, šviesos nedega, lieka tik kryžius, išstatytas iškilmingam pagarbinimui, prie kurio dega kelios žvakės. Žmonės paprastai linkę ilgiau pabudėti, pasimelsti; tuo metu galima giedoti Graudžius verksmus, gavėnių giesmes, žemaičių pamėgtus „Kalvarijos kalnus“ ir kitką.

Pamaldos Didįjį penktadienį nebaigiamos palaiminimu, tačiau sukalbama malda už liturgijoje dalyvavusius tikinčiuosius. Nėra ir įprasto kryžiaus ženklo persižegnojant, tačiau išryškinamas kitas kryžius, kurį mes išstatėme pagarbinti. Prieš jį po pamaldų priklaupiama kaip prieš Švč. Sakramentą, jis tampa centru. Tai mums primena, kad Jėzus yra vienintelis, tikrasis, amžinasis ir aukščiausias Kunigas, Auka, Altorius ir Aukotojas, savo kančia ant kryžiaus sunaikinęs nuodėmę, prikaldamas prie jo mūsų skolos – nuodėmių raštą, pats būdamas be nuodėmės, dėl mūsų tapęs nuodėme, kad mus išgelbėtų iš mirties ir padovanotų gyvenimą, išvaduodamas mus iš nuodėmės pančių ir per savo kančią bei prisikėlimą išvesdamas mus į laisvę, kuri visavertiškai išgyvenama tik per Jį, su Juo, ir Jame.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina
Prisijungimas
Lankytojai
719736
ŠiandienŠiandien184
VakarVakar535
Šią savaitęŠią savaitę185
Šį mėnesįŠį mėnesį9165
VisoViso719736
Statistik created: 2019-08-18T20:09:04+00:00
Lankosi svečių 15
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
3411880

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias