DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

17 val. Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0

Laikas, kuriame šiandien gyvename, pilnas įvykių, sklidinas informacijos ir skubos. Vienas veiksmas seka kitą, atėjusią žinią keičia naujesnė. Ar besuspėjame šioje sraunaus gyvenimo tėkmėje stabtelėti ir apmąstyti, pasverti, kas teisinga ir gera, kas amžina ir patvaru, kas tiesa ir kur klaida?

Atėjus naujų rinkimų metui Lietuvoje vyksta agitacija, miestų stotelių paviljonuose ir reklaminiuose stenduose, televizoriaus ekranuose ir spaudoje mus pasitinka kandidatai į Seimo narius. Žadantys viską, išskyrus šeimos rėmimą, jos stiprinimą, ugdymą ir skatinimą, moralinių vertybių įvardijimą ir jų laikymosi savo pačių asmeniniu gyvenimu liudijimą.

Šiame visur akivaizdžiai regimame pasaulio rėkiančiame kvietime: „Pirk viską – panorėjus, imk paskolą – rink mane“, netikėtai atsiranda patrauklus Jėzaus veidas... kviečiantis į spektaklį. Vilniečiai jį galėjo matyti keletą savaičių reklamos stenduose. Pasidomėjau, koks tai bus kūrinys. Ir supratau, kad tai ne man. Neskirsiu jam nei laiko, nei lėšų. Dėl paprasčiausios priežasties. Jis nepaskatins mane tapti nors truputį išmintingesne, jautresne, dėmesingesne, neatneš į mano širdį šviesos, ramybės ir taikos, dėkingumo ir džiaugsmo, kuo galėčiau dalintis su kitais. Tai tik dar vienas, atsiprašau už žodį, – „produktas“, kuris siūlomas žmonėms, ir jie sprendžia, nori ar nenori jį įsigyti, tai yra pamatyti.

Rinka vis dar sotinasi knygomis, filmais, spektakliais, paveikslais, keistokais bernvakariais ir mergvakariais, pižamų viešais vakarėliais, gender programomis ir kitokiais dalykais, visko neįmanoma ir neverta vardinti. Taip tęsis, kol bus visa tai perkančių žmonių. Žmogus labai lengvai pasiduoda šiems vėjams, kaip ir visai neskausmingai (ar iš tikrųjų neskausmingai?) išgyvena praradimus, išsiskyrimus, nes pasirodo visai nesunku vėl ir vėl bandyti laimę gyventi su kitu ar kita, jaunesnis nebeužleidžia vietos troleibuse gerokai vyresniam žmogui, nes mandagumas ir paslaugumas nepažįstamas, o kėdės skirtos visiems, ir nusprendžia, kad silpnam žmogui (todėl nebereikalingam) laikas baigti gyvenimą, ir siūlo eutanaziją.

Visa tai, anot pranciškono kunigo Gedimino Numgaudžio, kad žmogus gulėtų patogioje minkštoje automatiškai valdomoje lovikėje, tenkintų visus siūlomus kūniškuosius poreikius, kad tik, šiukštu, negalvotų, kam jis pašauktas gyvenime, koks jo namo pamatas – iš smėlio ar ant uolos, kokie jo moraliniai stulpai, koks jo santykis su Kūrėju.

Žinome, kad nieko nėra be atpildo. Atėjus metui kiekvienas privalėsime atsiskaityti už savo klaidas, pasityčiojimus, įžeidimus, grubumą, nesiskaitymą, tingumą. Tikrai negalėsime pasakyti – aš nežinojau, kad sėjau blogį ar pritariau tiems, kurie jį darė.

Todėl, šiame man dovanoto gyvenimo kelyje kasdien visa širdimi ir visu protu renkuosi tikėjimą, renkuosi viltį, renkuosi meilę ir prašau Viešpaties padėti man, klystančiam žmogui, tačiau trokštančiam vėl pakilti ir gyventi tiesoje. Prašau Jo nenusigręžti dėl mano klaidų, tačiau stiprinti, mokyti ir kviesti siekti šventėjimo. Nesitikiu, kad šis augimas be mano valios ir pastangų yra įmanomas. Vaikeliui augti ir bręsti padeda tėveliai, suaugus žmogui, kelią renkasi jis pats. Subrandinti vaisiai parodys, ar teisingu gyvenimo keliu buvo eita.

Dalinuosi kun. V. Skipario pamokslu apie maldą.

 

MALDA – TAI MENAS, KURIO REIKIA MOKYTIS

Jau skaitydami katekizmą sužinojome, kad žmogaus pareiga yra melstis ir garbinti Dievą. Tai turime daryti ne tik tada, kai susirenkame bažnyčioje, kada minime Jo paslaptis, kupinas mistiško iškilmingumo ir grožio. Mes turime pašvęsti savo darbus ir paversti juos malda, ar būdami įstaigoje, dirbtuvėje, laukuose, ar plaudami indus virtuvėje. Visa tai darykime Jo garbei ir, nors ir kukliausiu būdu, šlovinkim Jo Vardą. Taip visi mūsų darbai virs malda. Dienos bėgyje turime prisiminti, kad ir mes, ir mūsų kasdienybė priklauso Jam. Visa, ką darome, skiriame Dievui. Nors ir trumpos, bet dažnai kartojamos nuoširdžios maldelės panašios į tyro vandens lašelius.

Kaip pavyzdį galima pateikti tokias trumputes maldeles: „Kristau, Tu esi mūsų išganymas, mūsų gyvybė ir mūsų prisikėlimas“, „Dieve, ateik man į pagalbą, juk Tu gali tai padaryti“, „ Jėzau, aš pasitikiu Tavimi!“, „Mano Jėzau, iš visos širdies gailiuosi, kad suteikiau Tau tiek daug skausmo nusidėdamas“, „Viešpatie, aš su džiaugsmu paaukosiu Tau visus savo šios dienos darbus“, „Mano Išganytojau, aš turiu viltį, kad išpildysi mano prašymą“, „Jėzau, pasigailėk mūsų! Tu esi visa mūsų paguoda ir viltis“, „Gerasis Dieve, neapleisk mūsų!“

Malda iškelia žmogų į garbę. Jei žmogui garbė kalbėti su kokios nors valstybės karaliumi ar vadovu, tai kokia didelė garbė maldoje kalbėtis su karalių Karaliumi. Mūsų malda reikalinga ne Dievui, bet pačiam žmogui. Dievas yra be ribų didis ir galingas ir mūsų malda nieko negali Jam pridėti. Gi žmogus be maldos neturės ryšio su Dievu, neturės Jo malonės, o be malonės neturės ir laimės amžinajame gyvenime. Jei galėtume paklausti išmintingąjį Tomą Akvinietį, kodėl tiek daug brangaus laiko skyrė ne studijoms, o maldai, jis atsakytų: „Meldžiausi, kad nenustočiau Dievo malonės.“ Jeigu būtų mažiau meldęsis, gal nebūtų sukūręs tokių vertingų teologijos kūrinių.

Malda – tai buvimas Dievo akivaizdoje. Šv. Alfonsas de Liguori maldą palygina su vidury sodo stovinčiu fontanu, kurio gaivinąs vanduo palaiko augalų ir žiedų gyvybę. Išsekus fontanui žiedai nubyra, augalai nuvysta, sunyksta. Kad mūsų malda būtų sėkminga, turime būti nusižeminę ir pilni pasitikėjimo. Maldinga tyla yra mūsų kalbos su Dievu išraiška. Tyliai ir be žodžių sunerk savo rankas ir su virpančia širdimi įsiklausyk į Dievo balsą. Tebūna maldoje daug meilės ir mažai žodžių. Su tyliu šauksmu kreipkis į Tą, kuris išgirsta kiekvieną skundą ir nuramina skausmą.

Melskimės dienos bėgyje, vis iš naujo nugalėdami nuovargį ir abejingumą. Melskimės taip, kaip mokame, stengdamiesi, kad malda panardintų mus sielos gelmėse, toliau nuo aplinkos triukšmo. Galima išmokti malda pašventinti savo dienos valandas, kada mes nieko negalime veikti, kai reikia kur nors stovėti ir kažko laukti. Galima pasiekti to, kad smulkūs rūpesčiai ir džiaugsmai mums primintų Dievą ir taptų nuopelningi. Žmogus, kuris nori tobulinti savo maldą, gali įvaldyti daugelį maldos paslapčių. Tenuveda jus malda į ramybės kraštą prie Dievo. Melskimės reguliariai ir visuomet mokykimės melstis. Tai yra ne tik malonės, bet ir geros valios įnašas. Tai menas, kurio reikia mokytis. Reikia išmokti prieš maldą susikaupti, nuraminti mintis, pagalvoti, kad štai dabar stosiu Dievo akivaizdoje ir pakelsiu prie Jo savo sielą.

Dažnai žmonės meldžiasi tik tada, kai vargas, nelaimės užpuola. Tada tai jau meldžiamasi net su ašaromis ir tokia malda susideda vien iš prašymų: Viešpatie, aš meldžiu, duok sveikatos, duok sėkmės, duok, kad vaikas išsisuktų nuo gresiančios bėdos, duok, kad egzaminai pasisektų, kad darbe nebūtų problemų. Tik duok, duok, duok... Žinoma, tokia malda yra nepilnavertė ir egoistinė.

Maldoje turi būti keturios pagrindinės dalys: pagarbinimas, dėkojimas, atsiprašymas ir prašymas.

Meldžiantis pirmiausia turime pagarbinti Dievą, visatos ir mūsų Kūrėją, suprasdami Jo galybę ir savo menkumą. Juk mes esame Jo tvariniai ir mums taip reikalinga Jo globa.

Toliau reikia padėkoti Viešpačiui už viską, ką turime ir kuo Jis nuolat mus apdovanoja. Mes retai pamąstome, kiek daug malonių semiamės kasdien iš Jo dieviškojo aruodo.

Turime ir atsiprašyti Dievo, nes dienos bėgyje padarome aibes, kad ir smulkių, nuodėmių. Atsiprašyti ir gailėtis, nes neklausėme Jo, savo geriausio Tėvo, ir nevykdėme Jo duotų įsakymų, kad buvome silpni.

Ir tik pabaigoje – prašymai. Maldoje galima prašyti visokių gėrybių – sveikatos, sėkmės, džiaugsmo, ramybės, taikos. Galima prašyti ir medžiaginių gėrybių. Prašant jų, pabaigoje reikia pridėti žodelius: „Duok visa tai man, Viešpatie, JEIGU TAI SUTINKA SU TAVO ŠVENTA VALIA.“ Tačiau svarbiausia – niekada nepaliaukime prašyti dvasinių malonių, nes jos būtinos mūsų sielų išganymui.

Kai kada Dievas neišklauso mūsų prašymų. Reiškia, tie mūsų prašymai nebūtų buvę naudingi mūsų sieloms. Mes dažnai prašome to, ko mūsų sieloms nereikia arba net gali būti mums žalinga ir pražūtinga. Vaikai irgi nori žaisti su degtukais ar paragauti vaistų, esančių spalvingose tabletėse, tačiau tėvai, nors ir labai mylėdami savo vaikus, nepildo tokių užgaidų.

Malda turi tęstis nuolat, kasdien, per ištisą gyvenimą iki tos valandos, kurią mes vadiname mirties valanda. Kas liks iš mūsų gyvenimo be maldos, kada slegiantis mirties sunkumas pradės nepermaldaujamai daryti mūsų dienų ir niekuo neužpildytų ilgų metų patikrinimą. Melskimės prašydami, kad Dievas mums leistų išmokti to didžiojo krikščioniškojo gyvenimo meno, kuris yra sunkus dėl to, kad yra toks paprastas.

Vargana ta mūsų kasdieninė malda. Ji tokia skurdi, apnešiota, sudėvėta, kaip ir mūsų monotoniškos dienos. Jai sunkiai sekasi pasipuošti kilniomis mintimis ir jausmų pakilimu. Ji nėra didinga simfonija, skambanti iškilioje katedroje. Ji veikiau panaši į pamaldžią nuoširdžią ir mielą, truputį naivoką giesmelę. Bet ji yra mūsų meilės ir ištikimybės malda. Ji pašventina pilkas dienos valandas ir nereikšmingus momentus ir jie tampa šviesūs ir dideli.

Jeigu mūsų dienas lydi kasdieninė malda ir jeigu pati kasdienybė tampa malda, tada visos praeinančios, paprastos ir vargingos dienos kaip upeliai įsilieja į vandenyną, į vieną didingą Dievo dieną, į dieną, kuri nežino vakaro. Tegu mūsų vaikystės maldos arba tos, kurių patys išmokome, kasdien skuba sutikti tos dienos. Melskimės kasdien ir kasdienybė tegul tampa mūsų nesibaigiančia malda.

Kun. Vytautas Skiparis

Narių vertinimas:  / 0

Vasara jau persirito į antrą pusę. Atostogų metas. Tai liudija Vilniaus bažnyčiose į šv. Mišias ateinantis mažesnis žmonių skaičius. Tikėtina, kad daugelis tikinčiųjų trokšta girdėti kunigų, paskirtų būti ganytojais, skelbiamą Dievo žodį ir aplanko tėviškės bažnytėlę, Palangos ar kito kurorto šventovę. Maldoje vienijasi su vietos bendruomene. Per Marijos radiją teko girdėti, kad Lietuvoje šiemet gražų 100 metų jubiliejų švęs kelios parapijos, tame tarpe ir Bagotosios parapija. Jos tikintieji, kartu su kunigu, aktyviai dalyvauja bendruomeniniame gyvenime, kuria grožį, dosniai dovanoja kitiems savo talentus, gautus iš Dievo, gausiai keliauja. Kunigui didelė parama, kuomet šalia yra aktyvių parapijiečių šeimų, degančiomis širdimis ir nestokojančių energijos. Tuomet Dievo žodis gali plisti greičiau ir toliau. Būdami bendruomenėje vienas kitą geriau pažįstame, todėl galime esant reikalui padėti, džiaugsme kartu pasidžiaugti, liūdesyje kartu paliūdėti. Juk žinome, kad pasidalijus su kitu džiaugsmo padvigubėja, o liūdesys ir našta sumažėja. Kunigui, kartu keliaujančiam, taipogi tampame artimesni, labiau pažįstami, tuomet mums būna paprasčiau rūpimą klausimą užduoti, o jam išmintingą atsakymą suteikti, neteisingą mūsų supratimą apie Dievą, tikėjimą, gyvenimą pataisyti. Kiekvienam save laikančiam tikinčiuoju verta išdrįsti, pabandyti ieškoti ir radus artimą bendruomenę jungtis prie jos. Kartu su ja augti, bręsti ir artėti Dievo link.

Užbaigai savo pamąstymų išdrįsiu dar vieną mintį suguldyti. Ar mes, tikintieji, atostogas ir joms skirtus pinigėlius planuojantys iš anksto, prisimename savo pareigą pagal galimybes nuolat remti Bažnyčią ir Dievo paskirtuosius mums ganytojus? Ar neužmirštame, kad tik būdami solidarūs ir atsakingi savo žodžiuose, o dar daugiau veiksmuose, liudytume tikrąją Dievo karalystę, prasidedančią jau čia – žemėje. Ir ne tik nuoširdžiai džiaugtumės turintys ištikimą ganytoją, bet pasirūpintume, kad jis nestokotų būtinų kiekvienam dalykų.

Palaimingų kiekvienam skaitančiajam atostogų, gaivinančių kūną ir stiprinančių dvasią!

 

ŠVIESA IR TIESA MŪSŲ GYVENIME

Teko skaityti knygą, kurioje rašoma, kaip mokinys klausia savo mokytojo: „Kas yra šviesa?“ Mokytojas atsako: „Šviesa yra tai, kas šviečia. Pavyzdžiui, saulė šviečia, mėnulis, elektros lemputė.“ Mokinys ir vėl klausia: „Aš ir pats žinau, kas šviečia. Aš noriu sužinoti, ne kas šviečia, bet kas yra šviesa?“ Mokytojas užpyko dėl tokio vaiko užsispyrimo, nes ir pats nežinojo, kas yra šviesa.

Du žodžiai – tiesa ir šviesa – yra labai skirtingi, bet teologine prasme jie yra net labai panašūs, nes turi tą pačią prasmę. Štai: „Atėjo Šviesa į pasaulį ir atnešė tiesą.“ Arba: „Atėjo Tiesa į pasaulį ir atnešė šviesą.“ Abiem atvejais kalbama apie Kristų – Mesiją, apie Jo šviesą ir teisingą mokslą.

Mes, tikintieji, nesigilindami į mokslinius išsireiškimus, žinome, kad tik vienas Kristus yra tikroji Šviesa ir tik vienas Kristus yra tikroji Tiesa. Šventajame Rašte skaitome: „Pabusk, kuris miegi, ir apšvies tave Kristus.“

Apie save Jėzus liudija: „Aš esu Tiesa!“ O kaip dažnai būna, kad žmogaus gyvenime toji Šviesa – Kristus nešviečia, kaip dažnai žmogus nesuranda kelio į Tiesą – Kristų. Neranda atsakymo į jam rūpimus klausimus. Čia atsiveria vienintelis kelias – ieškoti tiesos. Kur? Aišku ne laikraščiuose, skaitant „Komjaunimo tiesą“ ar klausant panašių radijo laidų. Juk būtų kvaila, norint sužinoti tiesą apie kokį žmogų, eiti pas tokį kaimyną, kuris jo nekenčia ir visaip šmeižia. Lygiai taip būtų, jei tikėjimo neaiškumų eitume aiškintis ten, kur Dievas nekenčiamas, kur iš Jo šaipomasi.

Neverta ieškoti tiesos pas tą, kuris nieko apie tai nenusimano. Kartais daroma klaida manant, kad tas žmogus mokytas, jis viską žino ir viską gali paaiškinti. Tačiau kiekvienas protaujantis žmogus supras, kad tas žmogus yra mokytas tik savo specialybėje. Pavyzdžiui, susirgus vaikui, ar eis tėvas klausti patarimo pas matematiką, nors šis ir labai mokytas būtų, tačiau apie mediciną visiškai nieko nenusimano. Galima drąsiai teigti – neis!

O štai, pavyzdžiui, kas liečia tikėjimą, žmogus klauso bet ko, net ir to, kuris yra absoliutus bedievis. Dažnai skaitome laikraščiuose, girdime per radiją, kaip koks nors varganas žurnalistas šaiposi iš Šventojo Rašto. Jis dedasi esąs labai mokytas, viską supranta ir nori tai kitiems perduoti. Gerai liaudis sako, kad „tik kvailiui yra viskas aišku“.

Norint suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą, reikia mokėti hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Reikia mokėti sirų, koptų tarmes. Ir baigus teologijos fakultetą dar vis reikia mokytis ir gilintis. O štai koks nors žmogus pasiklauso to, kuris nieko apie tai nežino, ir jau šaukia: „Aš radau tiesą!“

Ieškoti tiesos reikia eiti pas tą, kuris tą tiesą žino ir nori pamokyti, bet ne suklaidinti. Nuostabūs žmonės, atverią kitiems žmonėms akis. Jie parodo Šviesą ir prie jos priveda. Ir nelaimingi yra tie, kurie suklaidina žmogų, o ypač jauną. Jiems nėra ir nebus pasiteisinimo nei čia, žemėje, nei Amžinybėje. Jie negalės sakyti, kad nežinojo, buvo suklaidinti, priversti taip kalbėti ar bijojo. Tokiu atveju reikėjo tylėti arba sakyti: „Nežinau.“

Tiesos ieškančiam žmogui reikia geros valios ir noro rasti tą tikrą tiesą. O jeigu nėra geros valios ir einama ieškoti tiesos pas tą, kuris apie ją nieko nenusimano, tada aišku, jog einama padidinti savo abejones, kad dar daugiau nuo Dievo atsitolinus būtų galima drąsiau daryti nuodėmes, o paskui teisintis: „Man taip sakė!“ Tai yra ne tiesos ieškojimas, bet stengimasis nuo jos pabėgti. Ir gali toks žmogus sau teigti ir sakyti, kad jam šviesu, kad jam viskas aišku, nors sėdi tamsiausiame rūsyje, o jo sieloje – tamsu, tamsu...

Mes, tikintieji, savo neaiškumus ir abejones atskleidžiame Dievui tylioje maldoje, prašydami, kad Dievas stiprintų mūsų tikėjimą, duotų šviesos neramumams išsklaidyti, atskleistų tikrą ir amžiną tiesą ir kad Šviesa ir Tiesa mūs kelius lydėtų.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Narių vertinimas:  / 1

Tėtis. Po mamos tai antras žmogus, kuris ypač brangus vaikui. Be galo svarbus ir reikalingas. Mamos yra daug, ji visada šalia mažo vaikelio, pas ją bėgama, kai reikia, kad paguostų, nuvalytų ašaras, išgydytų žaizdas. O tėtis neginčijamas autoritetas, kai reikia priimti svarbių sprendimą šeimos gyvenime, jis žino visas meistrystės paslaptis, kurių išmoko savo sūnų, o savo dukterį jis vadina pačia gražiausia ir mylimiausia pasaulyje. Gal būt tai idilė. Žinome, kad neretai būna kitaip. Tačiau tikriausiai visi sutiks, kad vyro elgesys su žmona, savo vaikų motina, yra tikroji gyvenimo mokykla. Jei jis yra pagarbus, ramus, kūrybingas ir sutampa su tariamais žodžiais, vaikai turi didelę laimę augti ir bręsti darnioje šeimoje. O kad tėčiai žinotų, kokie jie svarbūs savo vaikams nuo pat gimimo akimirkos! Tuomet nepalyginamai daugiau skirtų jiems laiko. Ir netruktų pajausti dėkingą ir prieraišų sūnaus ar dukters žvilgsnį, už kurį nieko tikriausiai gyvenime nėra svarbesnio.

Tėvo dienos proga skaitykite kun. Vytauto Skipario homiliją, pasakyta Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje Upynoje 1986 m.

MŪSŲ TĖVAS

Pirmasis birželio mėnesio sekmadienis yra skiriamas Tėvo dienai. Daugelis tėvų nusipelnė, kad būtų šią dieną pagerbti. Dievas paliko žmonėms nedaug įsakymų – tik dešimt. Visi jie tokie trumpučiai ir tik jų laikydamasis žmogus gali tobulėti ir pasiekti amžinąją laimę. Vienas tų įsakymų – ketvirtasis – reikalauja gerbti savo tėvą ir motiną.

Jau nuo senų laikų tėvo pareigos buvo laikomos šventomis, garbingomis ir labai atsakingomis. Tėvas visada rūpinosi ne vien materialiniu, bet ir dvasiniu bei doroviniu savo vaikų gyvenimu. Tėvas puoselėdavo gražias religines ir tautines tradicijas. Juk šeimoje prasideda vaiko kelias prie Dievo arba be Dievo. Tačiau tėvas pats pirmas turi gerai žinoti kelią, kuriuo skatins vaikus siekti dvasinio tobulumo ir dorovės. Šviesiai savo tėvą prisimena Justinas Marcinkevičius savo knygoje „Dienoraštis be datų“. Jis rašo:

„Greitai temsta. Pro langą jau mažai ką įžiūriu. Girdžiu, kaip tėvas priemenėje daužo nuo klumpių sniegą – grįžta, pašėręs gyvulius.

Neskubėdamas uždega žiburį, ištraukia iš po balkio kantičkas ir sėdasi užstalėje. Visa tai panašu į kažkokias apeigas, pilnas gilios prasmės. Dabar tėvas pašaukia vaikus, ir mes sėdamės šalia jo, aplink stalą. Tėvas kvepia tvartu ir dobilais. Aš glaudžiuosi prie jo šono...

Tėvas ilgai varto kantičkas, persižegnoja ir užveda giesmę. Gryčia tartum netenka sienų ir lubų – į ją nusileidžia žilabarzdis Dievas Tėvas, mušamas ir stumdomas, ateina su kryžiumi Kristus, mažais sparneliais plazda angelai, tartum kaimynai ant ilgo suolo susėda visi apaštalai ir šventieji. Tėvas gieda iš senų kantičkų, krūpčioja palubėje lempa, kada kartodami posmą, mes visi užrinkame:

Matė kalną Kalvarijos,

Graudžias ašaras Marijos...

Ir aš viską matau. Ant molinės aslos vyksta pirmoji mano drama, sodrus tėvo balsas pasakoja pirmą mano epą...“

Turėdamas nuo pat vaikystės tokį tėvo pavyzdį, Justinas Marcinkevičius išaugo visų gerbiamu žmogumi, mūsų tautos pasididžiavimu.

Ypatingai tamprus ryšys visada yra tarp gero tėvo ir vaiko. Šią, Tėvo, dieną, pagalvokime apie savo tėvą. Prisiminkime giliomis raukšlėmis išvagotą jo veidą, pražilusius plaukus, nuo darbo sugrubusias, pūslėtas rankas. Prisiminkim jo rūpestį savo vaikais, su kokia meile buvome auginami ir globojami. Ir vėl norisi pacituoti Justino Marcinkevičiaus prisiminimus apie savo tėvą:

„Labai ryškiai prisimenu įvykį, kuris ilgą laiką buvo jausminiu mano pareigos turiniu. Mokiausi tada, rodos, antroje gimnazijos klasėje. Tėvai nuomavo man kambarį miestelyje ir jo šeimininkei pristatydavo maistą. Buvo vėlyvas ruduo. Nežinau kodėl, tačiau tėvai tada laiku nepristatė šeimininkei maisto produktų, ir kitą rytą aš valgiau kito, ten gyvenusio, moksleivio duoną, tepiau jo sviestą. Buvo baisiai gėda, aš pykau ant namiškių, kad jie laiku nepasirūpino manimi.

Grįžęs iš mokyklos, radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos, sviesto galą, pasėdėjo kiek su manimi ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėjau prie lango, mačiau, kaip tėvas nusiavė batus ir, gūždamasis nuo lietaus, basas nušlepsėjo šaligatviu. Kambaryje buvo sausa ir šilta, žinojau, kad vakarienei turėsiu savo duonos, o vis tiek galvojau apie einantį į namus tėvą – sušalusį, perlytą. Pajutau, kad tėvas tik todėl nusiavė batus, jog aš galėčiau vaikščioti apsiavęs. Širdį perliejo nenusakoma žodžiais meilės ir dėkingumo banga, ir mano šeimininkė niekaip negalėjo suprasti, ko aš verkiu stovėdamas prie lango.“

Šventasis Raštas pristato mums Dievą, kaip mūsų Tėvą. Kristus pamokė mus kreiptis į Dievą pačiais šilčiausiais žodžiais: „Tėve mūsų!“ Dažnai žmogui iškyla klausimas: „Jei Dievas yra mūsų Tėvas, kodėl tiek skausmo ir blogio pasaulyje? Kaip Tėvas gali leisti vaikams taip kentėti?“

Pažvelkime į Jėzų. Kodėl Kristus neiškėlė tokio klausimo, kai Jam teko kentėti? Kokie neišmatuojamai skaudūs fiziniai ir dvasiniai kentėjimai buvo Jo kryžiaus kelyje ir, lyg didžiausio nusikaltėlio, mirtis ant kryžiaus. Bet Jėzus nekėlė klausimo, kodėl Dievas jam leido tiek daug kentėti?

Todėl ir mes, jeigu norime sekti Kristaus keliu, neturėtume kelti šio klausimo. Prisiminkime, kai buvome maži, mums atrodė, kad tėvas mums buvo per griežtas, nepildė visų mūsų užgaidų, kartais bardavo ar bausdavo. O štai dabar, tikriausiai, galvojame kitaip. Kaip gerai, kad mūsų nelepino, kaip gerai, kad griežta tėviška meile mus auklėjo, kaip gerai, kad tapome žmonėmis.

Lygiai taip pat tikint ir pasitikint Dievu, galima drąsiai priimti skausmą ir jį iškęsti. Tvirtai tikinčiam žmogui skausmas ir kančia nėra nepakeliami, nes jis žino, kad kančioje yra ne vienas. Dievas yra su juo. Kaip mažas vaikas, esant šalia tėvui, nebijo naktį būti miške ar nuvestas pas gydytoją jaučiasi drąsiai ir tvirtai. Vaikas žino, kad tėvas neleis jo skriausti. Gal ir teks truputį pakentėti, bet tėvas yra šalia.

Daugelis esame girdėję tėvo žodžius, kai ko nors užsimanydavome: „Pakentėk, vaikeli, apseik be to. Gyvenime dar ne tiek teks kentėti. Nugalėk savo norus, mano vaikeli.“ Ir tai tėvas ištardavo ne dėl to, kad būtų žiaurus ar nemylėtų vaiko, bet norėdamas, kad vaikelis išmoktų nugalėti savo norus ir taptų tvirtos valios žmogumi.

Tikėjimas į Dievą yra žinojimas, kad yra tvirta atrama, į kurią galime remtis, kai aplink naktis ir siaučia gyvenimo audros. Šv. Augustinas savo „Išpažinimuose“ rašo: „Esame silpni žmonių vaikai, bet yra mūsų Amžinasis Tėvas, kuris mokės mus apginti.“ Tokio pasitikėjimo labai stinga pasimetusiam, beklaidžiojančiam, prislėgtam sunkumų šių dienų žmogui. Vaikas, neturįs tėvo, yra našlaitis. Dar didesnis našlaitis yra žmogus, nutraukęs ryšius su Dievu Tėvu.

Rusų filosofas Berdiajevas, ištremtas iš tėvynės, rašė: „Už nieką šiame pasaulyje nenoriu būti išlaisvintas nuo Dievo. Noriu būti laisvas Dieve ir dėl Dievo. Mano siela trokšta laisvės, bet vardan to man geriau sueiti į konfliktą su pasauliu, negu su Dievu.“

Savo sunkioms ir garbingoms pareigoms atlikti pasiaukojantis tėvas visada suras jėgų tikėjime, maldoje, ištikimybėje Dievui. Ir nors kad ir kiek tektų kentėti, reikia suprasti, kad, kaip geras tėvas nesitrauks, nepaliks kenčiančio vaiko, taip ir mūsų visų Tėvas Dievas nepaliks mūsų vienų, kai esame paliesti skausmų ar rūpesčių.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1986 m.

Narių vertinimas:  / 0

O ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis, kad trokštume nenuilstamai siekti gėrio, grožio, taikos. Kad mažais kasdieniais darbais pagelbėtume saviesiems ir kitiems, kuriuos mums skirta sutikti gyvenimo kelyje. Nepaliauk mūsų kviesti, padėk mums degti, o ne smilkti!

Kun. Vytauto Skipario homilija, pasakyta Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje Upynoje 1985 m.

 

ŠVENTOJI DVASIA

Mes, krikščionys, gerai žinome, jog mūsų, o ir viso pasaulio centras yra Jėzus Kristus. O kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka Šventoji Dvasia? Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius: „Niekas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Dar daugiau... mes žinome, kad bet koks piktžodžiavimas bus atleistas, bet piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai niekada nebus atleistas. Jėzus savo Bažnyčiai paliko galią atleisti bet kokias nuodėmes, bet žmogus, piktžodžiaudamas Dvasiai, uždaro savo sielos duris, kad į ją neprasiskverbtų joks tikėjimo spindulėlis. Taigi atsisakęs Šventosios Dvasios, žmogus atsižada ir tikėjimo.

Šventoji Dvasia tikrai yra Dievas. Ji yra vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi. Tai meilės dovana pasauliui. Jėzaus prasidėjimas, Jo gyvenimas ir pasiuntinybė vyko visiškoje vienybėje su Šventąja Dvasia. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygas parašyti yra įkvėpusi Šventoji Dvasia.

Šventoji Dvasia ateina pagalbon, kai mes esame silpni, kai nemokame melstis. Kristus savo kančia nupelnė mums gyvenimą Šventojoje Dvasioje ir atstatė tai, ką nuodėmė buvo žmoguje sugriovusi. Žmogus, gavęs Šventąją Dvasią, tampa Jos šviesos dalininku. Tada savo protu jis pajėgia suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o savo valia gali pats siekti tikrojo gėrio.

Belgų kardinolas Juozapas Suenensas sako: „Be Šventosios Dvasios Dievas žmogui yra toli, Kristus lieka praeityje, Evangelija – tik numirę ir sudžiūvę žodžiai, o krikščionio dalia – nuolatinis nuolankus tarnavimas.“ Gi Šventojoje Dvasioje žmogus suvokia, kad prisikėlęs Kristus gyvena mūsų tarpe. Evangelija yra gyvenimo prasmės šaltinis, o krikščionio dalia – tai dieviškumu alsuojanti ir dieviškumą skleidžianti dalia. Galima sakyti, kad Šventoji Dvasia sielai yra tai, kas šviesa akims. Žmogus, atgavęs regėjimą, išėjęs iš tamsos į šviesą, pamato daug neregėtų daiktų. Taip yra ir su siela, kurioje apsigyvena Šventoji Dvasia.

Šių dienų žmogui ypatingai reikalinga Šventosios Dvasios šviesa, kurios dėka jis pamatytų, jog daug ką išradęs žmogus prarado didžiausią turtą – tikėjimą. Bet juk negalima eiti per gyvenimą tarsi aklam, nematant Dievo. Mūsų laikai panašūs į tuos laikus, kada apaštalai laukė Šventosios Dvasios, kurią jiems buvo pažadėjęs atsiųsti Jėzus. Ir kada, atėjus Sekminių dienai, ant jų galvų nusileido ugnies liežuviai, jie pasidarė pilni Šventosios Dvasios. Jos kupini apaštalai pasidarė tvirti, drąsūs, įsteigė pirmąją krikščionių bendruomenę ir ėmė skelbti įstabius Dievo darbus. Naujai pakrikštytiems jie rankų uždėjimu perduodavo Šventąją Dvasią. Kaip anuomet apaštalams, taip ir mums Dievas siunčią Šventąją Dvasią su Jos septyniomis dovanomis: išmintimi, supratimu, patarimu, tvirtumu, žinojimu, maldingumu ir Dievo baime. Tai įvyksta Sutvirtinimo sakramento metu. Vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų, melsdamasis atsiųsti Šventąją Dvasią Globėją. Po to patepa šventuoju aliejumi sutvirtinamojo kaktą, uždeda ranką ir taria žodžius: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“ (red. pastaba: dabar sakoma: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną“). Taigi Dievas tikrai mums siunčia Šventąją Dvasią Globėją. Siunčia, tik kyla klausimas, kodėl mes ne visi Ją gauname? Negauname, nes mes tų didžių dovanų nelaukiame, kaip jų laukė apaštalai. Mes meldžiamės prašydami daug ko, bet tik ne Šventosios Dvasios dovanų. Turėtume labai gerai žinoti, bet vargu ar žinome, kad visų Sakramentų metu veikia Šventoji Dvasia.

Ne kartą teko girdėti, kaip žmonės skundėsi: „Vaikai ir šliūbą ėmė, ir su Dievo palaiminimu gyvenimą pradėjo, bet šeima vis tiek iširo...“ O jūs pamėginkit įsivaizduoti, kad žmogus gal trečią kartą savo gyvenime atėjo į bažnyčią. Šį kartą – susituokti. Po santuokos vėl dingo. Nereikia jam nei maldos, nei Švč. Sakramento, nei jokio dvasinio gyvenimo – nieko nereikia. Atseit, Tu, Dievuli, mus surišai, tai dabar ir laikyk. O kad neišlaikai, tai Tu ir kaltas!

Žiūrėkit, prieš susituokdamas žmogus gyveno kaip gyvuliukas – valgė, dirbo, miegojo. Apie dvasinį gyvenimą net nesusimąstė. Po santuokos irgi niekas nepasikeitė. Tai ar Dievas kaltas, kad žmogus netvarkingai gyvena?

Būna ir taip, kad vienas iš sutuoktinių yra giliai tikintis, lanko bažnyčią, neapleidžia maldos. Gi kitas – priešingai. Iš viso to šaiposi, nepripažįsta jokio dvasinio gyvenimo. Ir čia šeima iširo. Kas kaltas? Ar Dievas?

Prieš tuokdamiesi jaunieji draugauja, mato vienas kito pažiūras, bet į tai nekreipia dėmesio. Tam, kurį į bažnyčią varyte atvarė, jokie sakramentai nepadės. Tad ar galima sakyti, kad su Dievo palaiminimu gyvenimą pradėjo? Šitam žmogui buvęs nebuvęs toks palaiminimas.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose įspėja: „Mergaitės, netekėkit už kitataučių ir laisvamanių. Ar negana mūsų tautiečių, to paties tikėjimo žmonių?“

Kas būtų, jei saulė šviestų tik vieną kartą metuose? Būtų baisu! Mes šauktume: „Gana apsiniaukusių dienų, gana lietaus! Mes norime saulės!“ Dar baisiau, kai žmogaus sieloje nešviečia Dievo Dvasios saulė. O, jeigu ji šviestų!.. Užtektų tada visiems jėgų gyventi darnioje šeimoje ir dėl menkniekių, dėl vaikiškų kaprizų gyvenimas nevirstų pragaru ir dėl to nereikėtų kentėti vaikams.

Neturėdamas Dievo – Šventosios Dvasios, žmogus dažnai ištaria: „Aš nebegaliu daugiau kentėti. Tokio gyvenimo aš nepakelsiu.“ Gyvenimas visiems, vienaip ar kitaip, yra sunkus. Bet tie žmonės, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, lengviau perneša visokias nesėkmes, nusivylimą, apgaulę ar neteisybę. Juos stiprina tikėjimas, kuris visai kitoje šviesoje pristato gyvenimą ir pasaulį.

Daugiau dieviškosios Saulės! Jos šviesoje visi nesutarimai pasirodo besą juokingi, pareiga graži, žmonės pasidaro vieni kitiems brangūs. Melsdamiesi mes daug ko prašome. O kaip būtų gražu, kad pradėdami dieną mes ištartume: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis. Apšviesk, dieviškoji Dvasia, kad šiandien nieko neužgaučiau ir nenuliūdinčiau. Padėk, Šventoji Dvasia, pernešti skausmus, nemalonumus, kurie šiandien mane aplankys.“

Kažkur teko skaityti jauno vokiečių rašytojo dienoraštį, kuris žuvo jūrų mūšyje. Prieš pat žūtį jis buvo įrašęs tokius žodžius: „Aš laikausi arti Dievo ir būnu paguostas. Gali pūsti kažkokie vėjai ir mūsų laivą nunešti kažkur. Bet vis tiek vieną kartą aš įplauksiu į ramybės ir Tėviškės uostą.“

Lygiai taip ir mes galime ištarti: „Jei Tu mums šviesi, dieviškoji Dvasia, jei Tu mus vesi, tada ir mes pasieksime ramybę. Po nakties ateis rytas, per mirtį pereisime į Gyvenimą.“

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1985 m.

Narių vertinimas:  / 0

Kryžius – kryželis. Namie, sodyboje, pakelėje, prie mirštančiojo, kapinaitėse, rankose, bažnyčioje. Ką jis reiškia man? Visų pirmiausia – tai susitikimo su Dievu ženklas, dovanoto tikėjimo ženklas, tai Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis ant jo... už mane, kad būčiau išganyta ir pakilčiau naujam gyvenimui, prisikelčiau.

KRYŽIUS

Mes, krikščionys, turime skiriamąjį ženklą – kryžių. Daug kartų dienoje ženkliname save kryžiaus ženklu. Jį nešiojame švarko atlape, kryžius kabo mūsų namuose, stovi sodybose, pakelėse, laukuose. Jį matom ant bažnyčių bokštų ir kapų, po kuriais ilsisi mūsų mirusieji.

Su kryžiumi mes susiduriame kasdien. O ar pagalvojam, kas tai? Kodėl mes taip gerbiam kryžių? Ar nebūtų keista, jei kas savo ženklu išsirinktų kartuves? Be abejo, tai būtų keistas ir atstumiantis ženklas, kuris tiktų nebent tiems, kuriems įkyrėjo gyvenimas. Bet juk kryžius ir buvo ne kas kita, kaip romėnų bausmės vykdymo įrankis, ant kurio buvo pakabinami nusikaltėliai, lygiai kaip ir kartuvėse.

Tat ar krikščioniui mylėti ir garbinti kryžių yra normalu? Kodėl po šiuo ženklu amžių bėgyje stojosi šimtai milijonų žmonių ir daugelis jų paguldė savo galvas? Į tai galima atsakyti labai paprastai: „Kadangi ant jo mirė mūsų Išganytojas.“ Kryžius be Kristaus ir mums būtų didžiausia beprasmybė. O su Jėzumi kryžius mums yra aukščiausia prasmė ir gyvenimas. Kristus gėdos ir mirties medį padarė savo pergalės ir mūsų gyvenimo ženklu. Kryžius – tai mūsų priklausymo Dievui ženklas.

Kas nori įeiti į kokią nors svarbią įmonę, gamyklą, privalo parodyti pažymėjimą, kad jis jai priklauso ir turi teisę įeiti. Lygiai taip ir tie, kurie pakrikštyti Kristaus mirtimi, gavo priėjimą prie Dievo – kryžiaus ženklu. Kryžiaus ženklas yra lyg mūsų pažymėjimas, parodąs mūsų priklausomybę Dievui.

O ką reiškia – priklausyti Dievui? Ar kad vaikštau į bažnyčią, ar kad meldžiuosi? Ne! Kryžius yra mūsų simbolis, rodąs pažiūrą į gyvenimą ir pasaulį, visų dalykų ir mūsų poelgių kreipimą į Dievą. Tai aiškiai parodė Kristus gyvendamas ir mirdamas: „Tėve, tebūnie Tavo valia.“

Skersinis su ištiestomis Jėzaus rankomis apglėbia visą pasaulį, visa, ką žmogus gali, ko nori ir ką turi. Aiškiai tai yra pasakęs pats Kristus: „Kai būsiu pakeltas aukštyn nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“

Antrasis „balkis“ yra kertamas iš ilginio, kuris rodo visa ko kryptį aukštyn. Tuo pačiu kryžius ir nurodo žmogui kryptį į aukštybes, į Dievą.

Visas žmogaus gyvenimas jungiamas su kryžiumi. Kryžius krikščionio gyvenime – tai šviesa ir saulė. Tai viltis ir meilė, tai paguoda ir džiaugsmas.

Kančioje subrendęs žmogus suvokia, ką reiškia kryžius jo gyvenime, ir ne tuščiai kartoja: „Sveikas, kryžiau, vienintele mano viltie ir išganyme!“ Visada prisiminkite, kad kryžius ne vien tik Jėzaus kančios, bet ir Jo bei mūsų prisikėlimo ir išganymo įrankis.

Kun. Vytautas Skiparis

Šilalė, 1980 m.

Narių vertinimas:  / 1

Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis. Kokio tai nesuvokiamo didumo Dievo dovana žmonėms! Tai didžiulė pagalba užėjus sunkumų metui, tai nuodėmėse skęstančio žmogaus gelbėjimas, tai susimąstymas apie savo gyvenimo baigtinumą. Tai begalinė Dievo meilė, paskaitykite Jn 3, 16 žodžius! Dieve, Tu mums parodei, kad po mirties pražysta gyvybė. Mes tikime Tavimi!

 

MANO DIEVE, MANO DIEVE, KODĖL MANE APLEIDAI?..

Gavėnioje ir Didžiojoje savaitėje Bažnyčia prisimena Viešpaties kančią ir mirtį. Mums reikalinga suvokti, ką reiškia Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis.

Senajame Testamente pasakojama, kaip Elijas pasiūlė Baalo šventikams maldauti savo dievą, kad pasiųstų ugnį, kuri sudegintų jų atnašas. Kai jiems tai nepavyko, Elijas su pašaipa sakė, kad jie šauktų garsiau, nes jų dievas Baalas galbūt užmigęs.

Šiandien, tai skaitydami, mes nejučiomis galime pasijusti esą panašioje situacijoje, kaip ir Baalo garbintojai. Juk ir mūsų maldavimų dažnai, mums atrodo, Dievas nenori išgirsti. Mes negalime „pademonstruoti“ pasauliui stebuklo, o eilinis bedievis taip pat gali mums pasakyti: „Šaukite garsiau, gal jūsų Dievas užmigo?..“

Prisiminkim Evangelijos pasakojimą apie mokinius iš Emauso. Nusiminę Jėzaus mokiniai kalba apie visų vilčių žlugimą. Tas, kurio lūpomis buvo kalbėjęs Dievas, užgeso. Dievo pasiuntinys mirė ir niekas negali jų paguosti. O tuo momentu, kai jie nesitiki išgirsti atsakymo, pats Kristus yra jų tarpe.

Dievo Apreiškimas apima ne tik Dievo kalbėjimą, bet ir Dievo tylą. Taip, Dievas yra Žodis. Tačiau negalima pamiršti tiesos ir apie paslėptąjį Dievą. Labai reikšmingas Dievo tylėjimas Kristaus kančios metu.

Kristus prieš mirtį šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šis šauksmas nuaidėjo ne dėl fizinių kančių, bet dėl baisios vienatvės, visiško apleidimo. Čia reikėtų atsakyti, ką reiškia mirtis ir kas atsitinka numirus? Mes, gyvendami „šiapus“ mirties, nesugebėsime atsakyti į šį klausimą. Užtai Jėzaus mirtis, Jo reikšmingas šauksmas ir kančios – tai raktas į mirties mįslę.

Kaip Alyvų kalne, taip ir Golgotoje Kristų pagauna baisus Dievo apleidimo ir vienatvės siaubas. Šis apleidimo jausmas ir iššaukė priekaištą: „...kodėl mane apleidai?“ Mirties akivaizdoje išryškėja galutinė žmogaus vienatvė, kuri yra ir jo dalia. Ši vienatvė, kaip ji bebūtų gyvenime slepiama ir dangstoma, yra baimės, siaubo situacija, kai virš žmogaus pakimba apleidimo, palaidojimo, uždarymo ir izoliacijos grėsmė. Žmogus baiminasi pražūties, bijo būti palaidotas savo vienatvėje.

Kai vaikui tenka naktį eiti per mišką, jis bijo, nors jam ir buvo išaiškinta, kad tame miške vilkų nėra. Vos tik jis pasijunta vienišas ir jį apgaubia tamsa, bematant išbujoja baimė. Tai vienatvės reakcija. Bijoti šuns, vilko, plėšiko yra visiškai kitos rūšies jausmas, nes vos tik jie izoliuojami, uždaromi, baimė pranyksta. Visai kitaip, kai baimę sukelia vienatvė. Ši būsena priešinga žmogaus prigimčiai ir jis norėtų visomis jėgomis iš jos išsigelbėti. Deja, mirties atveju žmogui neįmanoma nugalėti vienatvės ir apleidimo. Net pats Kristus, patyręs visišką apleidimą ir vienatvę, šaukėsi: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Ar galima nugalėti tą baimę? Vienišas vaikas miško tamsoje atgauna gyvenimo džiaugsmą, išgirdęs pažįstamą balsą. Užtenka vienintelio garso ir vaikas pasijunta esąs ne vienišas ir ne apleistas. Ši baimė gali būti nugalėta ne protingais svarstymais ir ne protu, bet tik kito asmens artumu.

Jeigu žmogus atsidurtų tokioje vienatvėje, kur jo negalėtų pasiekti kito asmens žodis, jeigu jis patektų į tokį apleidimą ir izoliaciją, kur nebūtų jokios vilties susitikti su kitais, tuomet jis būtų visiškoje vienatvėje ir pajustų jos siaubingą baimę. Teologai tokią būseną vadina pragaru. Taigi pragaras – tai ne katilai ir smala. Jis yra tik kančios įvaizdis. Pragaras – tai absoliuti vienatvė. Tai tokia būsena, kur negali prasiskverbti joks meilės žodis, nes meilė čia jau nebeturi jokios galios.

Kristus peržengė mūsų galutinės vienatvės vartus, kad savo kančioje įžengtų į pačias mūsų apleidimo ir vienatvės gelmes. Senajame Testamente žydiškas žodis „šeol“ reiškia ir pragarą, ir mirtį. Tokios būsenos lyg ir susilieja. Ir ten, ir čia yra baisi vienatvė. Tačiau ten, kur jau nepasiekia joks gyvas balsas, ir ten gali būti Kristus. Jis nugalėjo mirtį. Todėl nuo Jėzaus mirties įvyko radikalus mirties ir pragaro sąvokų išskyrimas. Tiktai laisva valia panorėtas užsidarymas ir izoliacija dabar tampa pragaru arba, kaip pasakyta Naujajame Testamente, – antrąja mirtimi. Tai laisvas žmogaus pasirinkimas ir atsisakymas Dievo. Tačiau ten, kur pažvelgia Dievas, baigiasi mirtis ir pražysta gyvybė. Mirusio žmogaus siela – asmuo tampa gyvu, kai jį apšviečia Dieviškoji Saulė. Siela yra tuomet dialoge su Dievu. Tai ir yra prisikėlimas amžinajam gyvenimui.

Kun. Vytautas Skiparis

 

Narių vertinimas:  / 0

Dieve – tik Tu vienas žinai, kokia yra kiekvieno žmogaus širdis. Nenusigręžk nuo mūsų, kai apsunkę nuo savo nuodėmių naštos bėgame pas Tave, gailimės, prašome atleidimo, laukiame patarimo, kaip atpažinti nuodėmės ruošimo metą, kad laiku susivoktume ir sustotume, nespėtume jos padaryti. Dieve, Tavoji auka ant kryžiaus, Tavo Kraujas, išlietas už daugelį, tesustiprina viltį ir neša mums paguodą, kad parpuolus galima atsikelti, teuždega karštą troškimą gyventi nuolat ieškant Tavosios valios.

 

GAVĖNIA – KRYŽIAUS KELIAS

Gavėnioje peržvelkime tą Kelią, kuriuo ėjo Kristus į Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.

Ketvirtadienį Jėzus valgo su mokiniais Velykų vakarienę. Jis žino, kad tai jau Paskutinė Vakarienė ir liūdnai prasitaria: „Aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada jį gersiu naują Dievo karalystėje.“

Kai tėvas ar motina jaučia besiartinančią mirtį ir rengiasi skirtis su savo vaikais, rašo testamentą, kuriame pažymėta jų paskutinė valia. Jėzus tą vakarą taip pat paliko testamentą savo mokiniams. Susodino juos prie Velykų stalo, paėmė duoną, sukalbėjo maldą, laužė ją ir tarė savo mokiniams: „Imkite ir valgykite: tai yra mano Kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Tai darykite mano atminimui.“

Toks yra Jėzaus testamentas, kurį Jis mums paliko savo kančios išvakarėse. Tą vakarą apaštalai pirmą kartą pasistiprino Švenčiausiuoju Sakramentu.

Gi Jėzus iš vakarienės namų pasuko Alyvų sodo link. Tą sunkią valandą Kristus ėjo ieškoti stiprybės maldoje. Jo kančia buvo tokia didelė ir Jo malda tokia stipri, kad ant veido, kaip rašo evangelistas Lukas, pasirodė prakaitas, tarsi kraujo lašai, varvantys žemėn.

Čia reikėtų įterpti dažną bedievių klausimą: „Kaip Jėzus, būdamas Dievas, galėjo bijoti skausmo, kančios ir mirties?“ Mes, tikintieji, gerai žinome, kad, atėjęs į žemę, Jėzus buvo ir Dievas, ir Žmogus. Gydydamas ligonius, padaugindamas duoną, mokydamas minias, Jis naudojosi savo dieviška galia. O kančią ir mirtį Jis turėjo iškęsti kaip žmogus.

Kai Kristus meldėsi Alyvų sode, Jam skaudžiausia buvo žinojimas, kad ne visi žmonės pasinaudos Jo kančios ir mirties vaisiais, kad daug bus tokių, kurie pamins po kojomis tuos išganingus Kraujo lašus ir eis pražūties keliu. Todėl taip skaudžiai slenka ilgos kančios minutės, todėl taip sielvartingai kenčia Jėzus.

Jėzus prašė, kad Jo mokiniai budėtų ir melstųsi taip sunkią Jam valandą, tačiau vienuolika apaštalų miega... O kur dvyliktasis? Dvyliktojo, kuris trejus metus vaikščiojo su Jėzumi, kuris girdėjo Jo nuostabų mokslą, matė Jo daromus darbus ir stebuklus – to dvyliktojo čia nėra. Kai Jo Mokytojas alpsta, krauju prakaituoja, jis derasi su aukštaisiais kunigais: „Ką man duosite, jeigu Jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir taip mokinys išdavė savo Mokytoją.

Jėzų suėmus ir kiti mokiniai išsigandę pabėgo, Jį paliko, o Petras Jo net išsigynė. Bet visi jie paskui labai gailėjosi tokio poelgio, Petras graudžiai apverkė savo išdavystę. Tik vienas Judas, netekęs meilės, netekęs tikėjimo ir vilties, pasikorė.

Kai Jėzų vedė nukryžiuoti, daugelis šaipėsi iš Jo, tyčiojosi, stumdė, spjaudė į veidą. Tačiau buvo ir tokių, kurie gailėjo Jėzaus: atsirado žmogus, kuris padėjo Jam nešti kryžių, atsirado geros širdies moteris, kuri, nebodama patyčių, nušluostė Jo kruviną Veidą, atsirado būrelis moterų, kurios verkė ir gailėjo Jėzaus.

Pagaliau, kai Kristus jau buvo prikaltas prie kryžiaus ir toliau minios niekinamas, vienas žmogus stojo Jį ginti. Tai nebuvo kuris nors iš apaštalų, tai nebuvo ir vienas Jėzaus pagydytųjų. Tas Kristaus gynėjas, besistengiantis įrodyti Jo nekaltumą, buvo piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus dešinėje. Tuo metu antrasis piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus kairėje, pritarė minios patyčioms. Išganytojo užtarėjas subarė jį.

Daug ir įvairių lydinčiųjų sutinkame Kristaus kančios kelyje į Golgotą. Ir šiandien, praėjus dviems tūkstančiams metų, rasime begalę žmonių, besityčiojančių iš Kristaus, kuris neša kryžių už mus, už mūsų kaltes. Kiek ir dabar žmonių spjaudo Jam į veidą, kiek žmonių grūmoja Jam. Tai nemąstantys žmonės, žudantys Nekaltąjį. Tokių žmonių širdyse nebėra gailesčio, jie pasikėlę į puikybę ir niekada neprisipažins, kad klydo.

Tačiau šiandien yra ir daug žmonių, atsidavusių Kristui. Šie silpnumo akimirką nors ir parpuola, tačiau randa savyje jėgų pakilti, apverkti savo kaltę, gailėtis. Evangelija mums sako, kad Jėzus labai nuolaidžiai elgėsi su tais, kurie, nors ir žemai puolę, tačiau darė atgailą, kurie buvo savo tamsumo, silpnumo aukos, bet kurie puolę niekada nebuvo patenkinti savimi ir visuomet troško nuvalyti ir išskaistinti savo sielas.

Gal kas nors pasakys, jog užteks mirties valandą gailėtis, kaip gailėjosi tas piktadarys, kuriam Kristus pažadėjo: „Dar šiandien būsi su manimi rojuje“, kad taip ir mes būsime išgelbėti. Tačiau nereikia užmiršti, jog tikėjimas yra Dievo dovana. Jeigu žmogus visą gyvenimą keiks ir grūmos savo Išganytojui, ar gali būti tikras, kad mirties valandą iš savo puikybės kiauto jis galės ištarti atgailos ir atsiprašymo žodžius? Be to, nežinia, ar spės atsiprašyti. Juk gali atsitikti kokia nelaimė ar staigi mirtis.

Kas yra Kristus, mirštąs tarp atgailaujančio piktadario ir piktojo piktadario? Jis yra tas, kuris turės savo dešinėje ir kairėje milijardus, visą žmoniją, kuris tars sprendimą vieniems ir antriems: „Eikite – jūs palaiminti...“ ir „Eikite – jūs pasmerkti...“ To baisaus įvykio pradžia jau vyksta ant Golgotos kalno, kada Kristus taria atgailaujančiai sielai: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Atėjus metui Jis tai ištars kiekvienam žmogui, kuris su meile lydi Jį kančios kelyje.

Žmonės kartais sako: „Ak, kad aš būčiau gyvenęs tais laikais, kai Kristus mirė ant kryžiaus. Aš jau nežiūrėčiau nei tolumo, nei nuovargio ar išlaidų. Keliais ten nueičiau ir, parpuolęs po kryžiumi, su ašaromis maldaučiau, kaip Marija Magdalietė, pasigailėjimo, atsiprašyčiau už savo nuodėmes. Deja, deja – dabar ne tie laikai...“

Netiesa! Kristaus kančios istorija kartojasi ir šiandien ant altoriaus šv. Mišių metu. Ir nereikia nei labai toli eiti, nei išlaidų turėti. Tačiau tikrai – deja! Nors šventadienio šv. Mišių metu apleidimas yra sunki nuodėmė, kiek daug žmonių į tai nekreipia dėmesio. Šv. Mišių metu Kristus liūdi, kenčia ir miršta, kaip ir ant Golgotos kalno. Kenčia už mūsų nuodėmes, o kiek nedaug žmonių bažnyčiose tuo metu būna su Juo... Tuo tarpu pajūrys, paupiai, stadionai, restoranai pilnutėliai. Ir mums ne Kristaus reikia gailėtis, bet verkti savęs, kad grimztam į pražūtį, kad gyvenam be Santuokos sakramento, verkti dėl savo nepakrikštytų vaikų. Jei visa tai išnyktų, kaip palengvėtų Kristaus kryžiaus našta.

Dievo nužudymas... Kiekvienas esame paruošę Jėzui Kalvariją savo širdyje, nes kurioje širdyje Kristus dar nebuvo nukryžiuotas? Ar yra tokia širdis? Kristus buvo kankinamas mūsų rankomis, mūsų mintimis, mūsų veiksmais. Tai ne rimbas, ne plaktukas, ne vinys visa tai padarė, bet mūsų nuodėmės. Mes Jį kankinome. Jis buvo palaidotas, kai mes netekome Dievo malonės. Jis mums gal dar ir neprisikėlęs? Ir tik tuomet, kai atsiklaupsime prie klausyklos, mūsų širdyse vietoj Golgotos kalno tamsos nušvis Velykų džiaugsmo rytmetys.

Kun. Vytautas Skiparis

 

Papilė, 1996 m.

Narių vertinimas:  / 0

Silni, klystantys, neištikimi mes esame žmonės. Koks didis Dievo gailestingumas, kad ir tada Jis laukia mūsų sugrįžtant, priima mūsų atsiprašymą ... ir padrąsina keltis,  paragina eiti, atsiprašyti, ir moko vis labiau mylėti.

 

JUDO KELIAS

Kelias nuo Kristaus mokinio iki išdavystės! Kodėl Judas taip žemai puolė? Juk pradžioje Judas nebuvo blogas, nes Jėzus nebūtų  išsirinkęs jį savo mokiniu. Kristus juo pasitikėjo, o apaštalai net pavedė jam tvarkyti savo pinigų kasą. Pradžia buvo labai gera. Bet vėliau kažkas atsitiko.

Pirmiausiai Judas prarado meilę savo draugams ir pačiam Dievui. Jeigu Judas būtų mylėjęs Jėzų, savo draugus kitus apaštalus, jis niekad nebūtų tapęs išdaviku. Tas, kuris eina išdaviko keliu, pirmiausiai praranda meilę. Juk ir mūsų broliai, kurie kitus skundžia, šnipinėja, yra praradę meilę savo tautiečiams, Bažnyčiai, Tėvynei. Štai kur pirmasis žingsnis link išdavystės – meilės praradimas Dievui ir žmogui.

Antras pragaištingas Judo žingsnis buvo prarastas tikėjimas. Evangelijoje skaitome Kristaus žodžius apie tai, kad ateisiąs laikas, kai Jis duos valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują. Ne visi Kristaus mokiniai tuo tikėjo. Tarp netikinčiųjų kaip tik buvo ir Judas. Jis girdi Jėzaus žodžius, bet jais netiki. Tai du baisūs žingsniai, kuriuos padarė Judas – prarado meilę, o paskui ir tikėjimą.

Kiekvienas žmogus turi blogų polinkių, trūkumų. Žmogus jaučia, kad kažkas jį traukia į puikybę, pavydą, kūniškumą. Ir Judas turėjo šiuos žmogiškus polinkius. Ypatingai jis turėjo stiprų polinkį pinigams. Evangelija mini, kad Judas pamažu apvaginėjo savo brolių apaštalų jam patikėtą kasą. Praradus meilę ir tikėjimą, jo godumas darėsi vis baisesnis. Pradžioje jis apvaginėjo kasą, o paskui gimė baisi mintis, kad galėtų neblogai uždirbti, jei išduotų savo Mokytoją Jėzų. Judas nenorėjo Jėzaus pražūties. Jis žinojo, kad Jėzus jau ne kartą yra išsisukęs nuo savo priešų, taigi ir šį kartą Jam, tikriausiai, nieko neatsitiks. Nuėjęs pas Kristaus priešus Judas sako: „Ką duosite, jei aš Jį jums išduosiu?“ Koks baisus tai momentas! Judas ateina pas priešus ir išduoda savo draugą, savo Mokytoją. Į kokią pražūtį gali patekti žmogus, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai duoda laisvę savo nežabotiems blogiems polinkiams. Judas prie savo puolimo ėjo pamažu. Iš pradžių pavogdavo vieną kitą denarą, paskui vis daugiau ir galiausiai – išdavystė.

Tačiau Judo istorijoje pats baisiausias dalykas ne išdavystė, bet jo neviltis. Juk Kristui buvo nusikaltę ir kiti mokiniai: Petras Jo išsigynė, apaštalai, palikę savo Mokytoją, pabėgo. Bet Judas, išduodamas savo Mokytoją, puolė labai žemai, o paskui, nusivylęs nepajėgė kreiptis į Jėzų ir prašyti atleidimo. To padaryti dar neleido ir puikybė. Tai buvo galutinis Judo žlugimas – jis pasikorė.

Judo kelias yra kiekvienos išdavystės, kiekvienos naujos nuodėmės kelias. Žmogus, kuris daro sunkių nusikaltimą, neturi meilės. Jeigu žmogų mylėsi, jam negalėsi ne tik bloga daryti, bet ir linkėti bloga. Kol vyras nuoširdžiai myli savo žmoną, jis negali grįžti girtas ir varyti savo vaikų motiną iš namų. Jeigu draugaudami jauni žmonės vienas kitą myli, jie nepurvins ir neskriaus savo mylimojo.

Jei žmogus mylės pats save, jis sau taip pat nieko blogo nedarys. Jei nuoširdžiai mylės Dievą, tai saugosis Jį įžeisti savo nuodėmėmis. Meilė yra ta siena, ta tvirtovė, kuri neleidžia žmogui įkristi į bedugnę. Todėl gyvenime labiausiai reikia saugoti meilę. Meilę Dievui, žmonėms, pagaliau ir pačiam sau.

Ar šiandien nuodėmes daro tik bedieviai? Ne! Nusikalsta ir tikintieji. Tiki Dievą, tiki amžinąjį gyvenimą ir nusikalsta, kartais sunkiai nusikalsta. Kodėl? Todėl, kad tikėjimą jie turi, bet neturi meilės. Praradus meilę, tikėjimas žmogaus jau gali ir nesulaikyti. Ir Judo nesulaikė, ir daugelio mūsų nesulaiko. Tikime Dievą, pripažįstame amžinąjį gyvenimą, o kartais gyvename taip, kaip bedieviai.

Kaip baisu prarasti meilę, taip baisu prarasti ir tikėjimą. Kai nebetikima Dievu, nemirtinga siela, amžinu gyvenimu, tada nelieka jokių stabdžių. O prapuolus stabdžiams, neišvengiamai įvyksta avarija. Tokios avarijos atsitinka dažno žmogaus gyvenime. Mes matome kas šiandien darosi gyvenime, netekus meilės ir tikėjimo. Vaikai išvaro iš namų tėvus. Viename laikraštyje buvo aprašytas toks atsitikimas. Tėvai turėjo keturis vaikus, visus išleido į mokslus. Mirė motina. Tėvas, matydamas, kad vaikai juo nesirūpina, pagalvojo, kad bus bėda senatvėje. Nusižiūrėjo moterį ir vėl apsivedė. O diplomuoti vaikai galvoja: mirs tėvas ir visas turtas atiteks pamotei. Ką daryti?.. ir sugalvojo tėvą bepročiu paversti. Susitarė su gydytoja, kad ta padėtų ir nuvežė tėvą į ligoninę. Pripažinta, kad jo nervai netvarkoje, protelis maišosi ir testamento jis parašyti jau negali. Vaikai pasidalijo tėvo turtą. Laimei, paaiškėjus tiesai, istorija išėjo viešumon. Baisių dalykų padaro žmonės, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai nebelieka stabdžių.

Šiandien dažnas reiškinys, kad tėvas palieka šeimą. Palieka ne tik žmoną, su kuria nesugyvena, bet ir mažus vaikus. Ir slapstosi toks „tėvelis“ po visus kraštus, kad tik nereikėtų saviems vaikams mokėti alimentų. Ar žinojo anksčiau lietuvis tėvas, kuris turėjo tikėjimą ir meilę savo vaikams, kas yra tie alimentai? Ar atėjo nors vienam tėvų mintis, kad reikia pabėgti nuo savo vaikų? Kiek šiandien tokių atvejų, kai motinos, pagimdžiusios vaikelį, čia pat jo ir atsižada. Savo ranka taip ir parašo: atsižadu savo vaiko. Karvė veršiuko nepalieka, kalė – šunyčių, o motina atsižada savo vaikų. Štai kaip toli žmogus gali nueiti peržengdamas šituos du barjerus – tikėjimą ir meilę. Aistros tada plėšo žmogų, drasko, nustumia jį į tokią bedugnę, kurioje jis tampa baisesnis už žvėrį. Ir mes šiandien mažiau bijome vilko, negu žmogaus, kuris tapo baisesnis už žvėrį.

... Judas buvo ne tik prieš du tūkstančius metų. Ir mūsų laikais galima sutikti judų. Už pinigus rašomi šmeižikiški straipsniai spaudoje, išjuokiami žmonės, išduodamas savas tikėjimas, sava Tėvynė. Už pinigus žmogus išduoda žmogų, skundžia neteisingai. Baisūs dantys išauga žmogui, žengiančiam Judo keliu. O ar ne Judas yra tas, kuris šventvagiškai atsiklaupia prie klausyklos langelio ir prie Dievo stalo? Tada žmogus taip pat pabučiuoja Kristų kaip Judas.

Gyvenime mes kiekvienas galime suklysti. Tačiau baisiausia yra ne Judo klaida, bet tai, kad Judas, padaręs savo baisų darbą, nusigręžė nuo Kristaus. O kad jis būtų padaręs kaip Petras, kad jis būtų kreipęsis į Jėzų ir prašęs atleidimo, šiandien jo vardas nebūtų minimas kaip keiksmažodis. Nei tikintys, nei bedieviai neduoda savo vaikui Judo vardo. Net šuns, ir to nepavadina Judo vardu.

Todėl mes suklydę ar puolę, mokėkime pakilti, atsiprašyti, atgailoti. Nelaimė yra nusigręžti nuo Dievo. Kol žmogus, nors ir suklydęs, vėl artinasi prie Dievo, tol jis gali būti išgelbėtas.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Narių vertinimas:  / 0

Artėja 2012-ųjų metų Verbų sekmadienis. Gamta palengva bunda iš žiemiškojo apmirimo. Pamažu pilnėja medžių pumpurai, iš kurių netrukus prasiverš žalumos pliūpsnis. Dienos ilgėja, saulutė dosniau savo šilumą dalina. O ar mes, tikintieji žmonės, gavėnioje apmirę buvome, ieškojome Dievo artumos, prašėme Jo, kad padėtų mums savąsias nuodėmes atpažinti, dėl jų gailėtis ir atsilyginti įskaudintam žmogui dėl parodyto nekantrumo, grubumo, atsisakymo padėti ir dalelės laiko skirti? Juk visa tai žmogui reikalinga, kad jis širdį naują įgytų ir galėtų mylėdamas kitą dorai gyventi. Įkvėpkime mums dovanoto pavasario grožio ir gyvybingumo, savo gyvenimu stenkimės Jėzaus pavyzdžiu sekti. Tegul mūsų rankose laikomos spalvingosios verbos ar kvapniosios kadagių šakelės, pralinksmintos švelniaisiais kačiukais, liudija pagarbų ir gyvą mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi bei skelbia apie didelį džiaugsmą Jį sutikus.

 

VERBOS

Džiaugsmingai nusiteikusi minia lydi Jėzų – kloja medžių šakeles Jam po kojų, tiesia drabužius. Rodos, jei galėtų, net širdį išėmę iš krūtinių paklotų. Ir vis tik Jėzus nesidžiaugia, nes supranta, kad tik maža dalelė žmonių nuoširdžiai Jį pagerbia, o daugelis mąsto šitaip: „Mes paskelbsime Jį karaliumi ir tada reikalausime, kad Jis mumis rūpintųsi, mus gydytų, o svarbiausia, kad sutelktų tautą ir išvytų romėnus.“ Taip žydai įsivaizdavo ateitį, šaukdami: „Hosana!“ Atseit, mes šiandien Tave pagerbsim, o vėliau Tu darysi, kaip mes norėsim. Jie šūkaudami lydi Jėzų, o Jis jaučiasi kaip auka, kaip avinėlis, kuris po keleto dienų bus paaukotas Velykose, drauge su kitais avinėliais.

Jėzaus nei kiek nešildo žmonių pagarba. Jis eina į Jeruzalę, nes žino savo tikslą, žino, kad Jam ten reikės mirti kaip aukai už žmonių nuodėmes. Jis sutinka būti pagerbtas ne dėl savęs, bet savo ištikimųjų džiaugsmui.

Greitai minia nusivils Jėzumi, nes Jis nedarys didingų stebuklų, nekovos prieš romėnus. O po kelių dienų ta pati minia surištą Jėzų tampys iš teismo į teismą, kol išgaus mirties nuosprendį. Dar vėliau visaip tyčiodamiesi varys, palinkusį po kryžiumi, nužudyti. Bliaus Velykų šventėms pjaunami avinėliai – aukos už žmonių nuodėmes simbolis. O tuo pat metu ant kryžiaus mirs Jėzus, kaip tikroji Auka už visų žmonių nuodėmes.

Per Krikštą ir mus apšlakstė Jėzaus Kraujo malonė. Ir mes lydime Jį, bet Jis mums turi būti daug labiau suprantamas negu anai miniai. Juos savo kalbomis suvedžiojo fariziejai. Jie sakė, kad Jėzus yra apsimetėlis, veikiąs su šėtono pagalba ir norįs apgauti žmones. Mes gi aiškiai žinome, kad Kristus už mus aukojosi ir mirė, o paskui prisikėlė. Mes suvokiame, kad tik begalinė meilė gali padaryti tai, ką padarė Jėzus.

Ir mums šiandien įvairiausio plauko fariziejai kalba, koks Dievas yra žiaurus ir negailestingas, kad Jis yra žmogaus laisvės priešas. Aną minią fariziejai galėjo apgauti, nes ji nematė pačių didžiausių Jėzaus darbų, nematė Jo prisikėlimo, o kai pamatė ir toji minia šaukė: „Tikrai Jis buvo Dievo Sūnus!“ Mes gi prieš akis turime visą Kristaus gyvenimą, visus Jo darbus, Jo kančią ir mirtį už mus ir visus žmones, Jo prisikėlimą. Mes suprantame, kad ne Dievas yra žiaurus, negailestingas ir blogas, suvokiame, kad visos blogybės kyla ne iš Dievo, kuris aukojosi vardan žmonių, bet visos  blogybės kyla iš žmonių nuodėmių. Mes žinome, kad Dievas blogo nedaro, bet dar ir esamas blogybes dažnai panaudoja geram. O jei kartais ir pajuntam Jo baudžiančią ranką, tai tik kaip sodininko ranką, kuri apkarpo nereikalingus ūglius. Tą kartą gali būti labai sunku, galime jaustis tarsi esą prislėgti sunkaus, beviltiško kryžiaus, tačiau mes šiandien žinom, kad ne visą laiką reikės lydėti Jėzų su kryžiumi. Taip, reikės dūsaujant kopti iki mirties, bet ji bus aukščiausias ir paskutinis kančios taškas. Tuomet išsiriš visos gyvenimo mįslės, visi neaiškumai ir siela džiaugsis pasiekusi tai, ko visą gyvenimą ilgėjosi.

Ateina laikas žmogaus gyvenime, kai jį pasitinka nebe liturginės, greit prabėgsiančios Velykos, bet žmogų pasitinka pats Kristus. Jėzus savo mylimam mokiniui šv. Jonui regėjime parodė ateities vaizdą – didelę, nesuskaičiuojamą minią, kuri stovi prie Avinėlio Jėzaus sosto. Visi apsivilkę baltais rūbais ir rankose laiko palmių šakeles. Jie nebealks ir nebetrokš, nes Avinėlis juos nuves prie gyvybės vandens šaltinio ir Dievas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą. Balti drabužiai simbolizuoja žmonių sielas, kurios per atgailą išpažintyje nuplautos Jėzaus krauju. Palmės šakelės rankose – tai pergalės ženklas, kad, gyvendamas žemėje, žmogus nepasidavė nuodėmių vilionėms ir išlaikė ištikimybę Dievui.

Jūs laikote rankose verbas. Jos greit nuvys, bet, neduok Dieve, kad su nuvytusia verba sunyktų jūsų ištikimybė Jėzui. Ryžkimės būti ištikimi Kristui, kad ir kas bebūtų, ištikimi iki pačios Golgotos. Nebūkime panašūs į aną minią, kuri, turėdama išskaičiavimą, šaukė: „Hosana!“, o vėliau išdavė Jėzų ir pasmerkė Jį mirčiai. Mes būkime ištikimi Dievui ir džiaugsme, ir skausme. Ištvėrus visuose gyvenimo bandymuose suskambės džiaugsmingas, nesibaigiantis amžinosios pergalės šūkis: „Atlikta!..“ Atlikta tai, ką Dievas mums skyrė atlikti.

Kun. Vytautas Skiparis

Vėžaičiai, 1997 m.

Narių vertinimas:  / 1

„O mylimieji seserys ir broliai,

Ramybėj eikite

Nuo Sopulingojo Lelijos Veido

Gydančio altoriaus.

Galybių Viešpats su mumis!

Tiesa, sutemę,

Bet nebijokime, nors ir drebėtų žemė

(Jeigu nori)

Ir lobiai skęstų gelmėse nuožmiųjų okeanų…

Mūsų karalius su mumis!“

(Iš Elenos Tumienės užrašytų kun. A. Lipniūno pamokslų)

 

Atšilus pavasario orams ir pailgėjus dienoms, kartu su jumis, kunige Alfonse Lipniūnai, keliavau gavėnios keliu artyn link Viešpaties. Jūsų gimimo diena, areštas ir kelionė į Štuthofą, o taip pat ir mirtis – visi esminiai gyvenimo momentai įvyko šį mėnesį. Kaip ir jūsų žemėje pragyventų metų skaičius – keturiasdešimt – tarsi simbolis... juk Biblijoje jis reiškia pilnatvę. Kovo 28 d. jūs, Dievo Tarne, kunige A. Lipniūnai, jau išvaduotas iš baisaus Štuthofo kančių, iškeliavote pas Viešpatį.

Apie jūsų kilnią asmenybę ir nelengvą, bet prasmingą gyvenimą pirmą kartą perskaičiau kun. S. Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys. Dievų miške“. Buvau jauna, emocinga. Tais laikais net ir ši knyga buvo laikoma pogrindine, bet visais įmanomais būdais ieškojau atsiminimų ir literatūros apie jus. Gaila, kad tada atrodė, kad užrašinėti išgirstų atsiminimų nereikia. Supratau, kad klydau. Dabar mažai teatsimenu iš tų pasakojimų, o ir gyvų liudininkų beveik nebėra.

Visgi susidraugavau su jūsų  asmenybe. Savo dvasia jūs man pasirodėte labai artimas ir brangus. Esu jūsų užtarimu patyrusi ne vieną malonę. Juo labiau, kad apie jus taip nedaug rašoma, o pasimokyti yra ko. Jau vien tie dveji metai, kuriuos išgyvenote koncentracijos stovykloje tarp žmonių, tapusių žvėrimis, daug ką sako. Tada apie save mažai galvojote, rūpinotės kitais, atsiųstus maisto siuntinius dalinote kitiems, labiau išsekusiems, išvargusiems, palūžusiems dvasia. Tokiu savo elgesiu mokote mane dosnumo, altruizmo. Ir atlaidumo. Prižiūrėtojui, vėliau nuteistam mirties bausme, kuris jus sumušė ir per tai vos išsaugojote savo akinius, būtinus trumparegiui, jūs iš visos širdies atleidote. Ir dar pridūrėte viltingus žodžius, kad jis turi melstis, kad ir Dievas jam atleistų. Dėl žmonių begalinių kančių.

Aš pati sunkumuose dabar dažnai mintyse ir maldose šaukiuosi jūsų, kunige kankiny, pagalbos. Meldžiu užtarimo, kad pajėgčiau susivokti sutemų labirintuose. Amžininkai rašo, kad jūs, kunige, buvote impulsyvaus, bet uolaus būdo. Dievulis ir mane panašiomis dovanomis apdovanojo. Dar žaviuosi jūsų, kaip jauno kunigo, gražiais ir man tokiais artimais pasiryžimais: būti abstinentu, laiku, dievotai ir per daug neskubant kalbėti brevijoriaus maldą, kad gautum dvasinio peno. Pirmoje vietoje – pareigos. Daug dėmesio skyrėte apaštalavimui, šalpai, ligonių lankymui, proto ir valios ugdymui, netgi tokiems nereikšmingiems dalykams, kaip laiku gulti ir laiku keltis. Man atrodo, kad šiandien tai turėtų būti svarbu ir šių laikų kiekvienam krikščioniui.

Jau būdamas kunigu svarstėte, ar Dievas jūsų nekviečia dar labiau Jam atsiduoti. Svajojote apie Jėzuitų ordiną, bet, kitaip susiklosčius išorinėms aplinkybėms, supratote, kad atėjo metas pagalvoti apie pasaulietinį vienuoliškumą. Koks įžvalgumas! Tada labai retai kas tegalvojo apie tokį kelią. Pašaukimų gausa nesiskundė nei vienuolynai, nei seminarijos. Iš jūsų galiu pasimokyti trumpais atodūsiais laisvalaikiu kelti širdį į Dievą, o lūpomis tarti: „O Kristaus meile, vadovauk man!“ Kai netinkamai pasielgiu, atsiprašau Viešpaties jūsų, kunige, maldos žodžiais: „Dievuli, atleisk už netinkamai sunaudotas valandas, prasnaustas progas kitiems pagelbėti, patarnauti.“ Juk jūs, kunige, mokėjote dalintis. Viskuo. Maistu su pokario jauna, neturtinga studentija ir pirmųjų tremtinių į Sibirą šeimomis. Geru žodžiu ir meile. Gal todėl jums nebuvo priešo, o draugas – kiekvienas. O savo kuklų maisto davinį, išėjus iš konclagerio, išdalinti kitiems kaliniams – mažų mažiausiai didvyriškumas. O gal ir nepaskelbtas, neįvertintas šventumas.

Ir dar be galo žavi ir moko jūsų mintys: „Kaip daugiau, kaip daugiau laimėti sielų Dievui... Viską atlikti, nukęsti dėl Kristaus, dėl sielų išganymo... Dievuli, jei tokia Tavo valia, duok, kad mano garbė žmonėse visiškai išnyktų ir kad nieko daugiau netrokščiau, kaip būti silpnu padarėliu, Tavo garbę žemėje skleidžiančiu. Jėzau, aš Tavo.“ Tokiomis mintimis belieka tik kaip siekiniu gyventi. Ačiū jums, Dievo Tarne, kad mano sielai esate toks ryškus šviesulys. Jūs, kaip kažkas pasakė, savu laiku tarsi pasakos nykštukas ryžotės priešintis baisiam milžinui. Stipriai rizikavot, bet garbingai iškentėjot sunkią kovą. Bet kokiomis sąlygomis žadinot žmonių viltį, vijot iš jų širdžių juodą pesimizmą. Nepataikavot nuodėmei nei asmeniškai, nei kalbėdamas kitiems kaip kunigas. Buvote labai kantrus, kiekvieno žmogaus viduje ieškojot paslėptos Dievo kibirkšties. Man, prisipažinsiu, dažnai nepasiseka į kitą pažvelgti tokiomis pilnomis gerumo ir meilės akimis...

Kovas jau baigiasi. Kaip ir gavėnios laikas. Bet ir toliau, raudoniems saulėlydžiams begęstant, noriu likti su iš jūsų gautomis pamokomis ir keliauti su jumis dvasine prasme... Noriu pamilti žmogų, žvelgiantį į Dangų. Ir padėt pakilt tam, kuris, kaip ir aš, dažnai parpuola į purvyną. Bet keliasi ir eina tolyn. Į laisvę. Atsakingai. Kaip šio vakaro pamoksle buvo sakoma: „Jėzus, nors kybo prikaltas ant kryžiaus, bet yra laisvas.“ Jėzau, atleisk mano kaltes, o tu, mano mylimas tikėjimo broli, nors nepaskelbtas šventuoju, užtark mane pas Dievą...

Narių vertinimas:  / 0

2012 ir 1980 metai. Tik 32 metai skiria juos. Ar didelis skirtumas tarp mūsų gyvenimo šiais ir anais laikais? Ar išmokome daugiau mylėti, geriau suprasti, dažniau padėti kitam? Ar mūsų tikėjimo suvokimas buvo gilinamas, kaip ir keliama profesinė kvalifikacija? Ar mūsų šeima tvirta ir darni kaip Santuokos sakramento gavimo metu? Ar vaikai išauginti tiesos ir meilės dvasioje? Kaip sakoma: teisingi ar ne buvo mūsų veiksmai, poelgiai, meilė, pažinsime iš vaisių saldumo ar kartumo. Gėrio ir blogio, sėkmių ir klaidų, tikėjimo ir netikėjimo šiame pasaulyje, matyt, visada bus. Tačiau, jei save vadiname krikščionimis, tai ir gyvenkime kaip mokė mus Viešpats Jėzus, kasdien, ne tik sekmadieniais ar švenčių metu, ne tik Bažnyčioje, bet ir išėję iš jos. Ir nebijokime, suklupus, suklydus, praradus, nusivylus, netekus, keltis ir vėl eiti į gyvenimą. Tegul Simono Kirėniečio, kuriam buvo įsakyta padėti nešti Jėzui kryžių, tapimas uoliu krikščioniu ir Veronikos drąsa išlaisvina mus nuo abejingumo, baimės. Gailėkimės savo nuodėmių ir darykime atgailą, leiskime Viešpačiui atnaujinti mūsų širdis.

 

ŽMONĖS, LYDINTYS KENČIANTĮ KRISTŲ

Kristus, nešdamas kryžių į Golgotą, savo kančios kelyje sutiko daug žmonių. Didžioji jų dalis buvo Kristui abejingi smalsuoliai. Jie atėjo pasižiūrėti, kaip tas nuteistasis neš kryžių ir bus nukryžiuotas. Jų širdyse nebuvo Kristui nei neapykantos, nei užuojautos.

Tačiau savo kančios kelyje Jėzus sutiko ir gerų žmonių. Vienas jų Simonas Kirėnietis. Iš pradžių Simonas buvo tik priverstas padėti Kristui, tačiau, prisilietęs prie kryžiaus ir paėjęs keletą žingsnių paskui Kristų, toliau su didžia meile nešė tą šventą kančios įrankį. Vėliau Simonas tapo uoliu krikščioniu.

Kitas žmogus, apie kurį kalba senoji krikščionių tradicija – tai Veronika. Daugelis matė pasmerktojo Išganytojo kruviną Veidą, bet nedrįso prie Jo prisiartinti. O ši moteris savo širdimi suprato, jog Kristus yra nekaltas. Ji priėjo ir nušluostė iškankintą ir dulkėtą Veidą. Išganytojo padėka buvo stebuklinga. Jis paliko savo Veido atvaizdą drobėje, kuria buvo nušluostytas kančia pažymėtas Jo Veidas.

Golgotos kelyje Jėzus sutiko ir būrelį moterų, kurios nešluostė Jam veido, nepasakė nei vieno užuojautos žodžio. Jos tik tyliai verkė, matydamos piktus veidus žmonių, kankinančių Nekaltąjį. Savo ašaromis moterys rodė užuojautą. Jėzus nesikreipė nei į smalsuolių minią, nepasakė nei žodžio Simonui  Kirėniečiui, nei Veronikai, net savo Motinai, bet prabilo į šias moteris, sakydamas: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ Tuo Jis paragino daryti atgailą už nuodėmes, nes tai ji, nuodėmė, uždėjo ant Jo pečių šį sunkų kryžių.

Pačioje pabaigoje Kristus susitinka su budeliais, kurie prikala prie kryžiaus Jo rankas ir kojas, nieko nesvarstydami. Jiems taip liepta padaryti ir jie kala, nesidomėdami, kas yra šis žmogus ir už ką Jis pasmerktas. Jie aklai vykdo kažkieno įsakymą...

Praėjo du tūkstančiai metų... Šiandien mes matome panašų vaizdą, kurį matė ano meto Jeruzalės gyventojai. Šiandien Kristus irgi neša kryžių mūsų tautoje. Jis mato, koks sunkus kryžius teko Jo Bažnyčiai, kurį nuolat deda bedieviška spauda, radijas, televizija, išleidžiami įstatymai, kurie varžo Bažnyčios laisvę, norint, kad Bažnyčia neturėtų jokios įtakos žmonių gyvenime.

Kristaus Bažnyčia neša kryžių į Golgotą, kur ją nori nukryžiuoti. Ir dabar, kaip ir anuomet, sutinkami žmonės. Liūdniausia, kad didelė jų dalis, kaip ir tada Jeruzalėje, yra abejingi. Pilkais veidais, nemąstantys, jie stovi ir žiūri, kaip Kristus neša kryžių. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Kartais pakraipo galvas – na ką padarysi, jei tokie laikai! Jie ir toliau išgėrinėja, ieško malonumų, daro karjerą, nesirūpindami – tegu sau Bažnyčia neša kryžių. Svarbu, kad tik jų nepaliestų. Tie abejingieji yra patys liūdniausi žmonės.

Sutinkame šiandien ir kitokių žmonių, panašių į Simoną Kirėnietį. Jie nėra blogi, bet purtosi Kristaus kryžiaus, nenorėdami, kad jis bent kiek paliestų ir jų pečius. Tokie žmonės bevelija nueiti į bažnyčią, pasimelsti, bet aktyviau pasireikšti kaip katalikai nenori, nes jų pečius gali paliesti kryžius. Tačiau kartais, kad ir prievartos būdu, Kristaus kryžius žmogų prislegia... Jeigu žmogus su meile žvelgia į kenčiantį Išganytoją, yra vilties, kad jis tą kryžių pamils. Yra žmonių, kurie neša, kad ir prievarta, savo gyvenimo kryžių – ligą ar kokį sunkų pergyvenimą. Ir jeigu jie dažnai meldžiasi, jei dažniau jų akys nukrypsta į kenčiantį Kristų – jie pamils tą kryžių.

Daug kas esate girdėję apie neseniai palaidotą kunigą V. Jaugelį. Apvaizda uždėjo jam sunkų kryžių. Šešis kartus KGB sutrukdė jam įstoti į kunigų seminariją. Ir tik nelegaliai ją baigęs, 1978 metais buvo slapta įšventintas kunigu. Už antitarybinę veiklą jau sunkiai sergančiam šiam kilniam jaunuoliui teko kalėti Pravieniškėse tarp plėšikų, žmogžudžių, prievartautojų. Visas trumpas jo gyvenimas buvo perpintas skausmu ir džiaugsmu. Jo kambarėlyje buvo Kristaus paveikslas. Jaunasis kunigas dažnai žvelgdavo į kenčiantį Kristaus Veidą ir tai padėjo jam savo sunkų kryžių pakelti taip, kaip ir Simonui Kirėniečiui – kantriai, su meile. Kiekvieną dieną savo kančią jis aukojo už prislėgtą Bažnyčią, už tautos religinį atgimimą. Ir taip iki paskutiniojo atodūsio...

O kad ir mes mokėtume būti tokiais simonais kirėniečiais, nežiūrint kokį kryžių gyvenime mums tektų nešti – šmeižtų, apkalbų, vaikų nedėkingumo ar kokį kitokį. Visais atvejais mūsų akys turi susitikti su kenčiančio Kristaus akimis. Mes, krikščionys, savo gyvenimu turime liudyti Išganytojo kančią, kad papildytume tai, ko trūksta Kristaus kančiai. O ko trūksta Jėzaus kančiai? Ogi štai ko: prie Kristaus kryžiaus turi būti padėtas ir mūsų kryžius. Vien Kristaus kryžius mūsų negali išgelbėti. Reikia, kad prie jo būtų pridėtas ir mūsų kryželis. Todėl sąmoningas katalikas neturėtų visokiais būdais purtytis vargo, kančios, persekiojimų, bet drąsiai tuos išmėginimus pasitikti. Kentėjimai – tai krikščionybės sėkla. Tas, kuris seka savo Mokytoju, privalo būti pasiruošęs kančiai.

Veronikos pavyzdys, kuri, nebodama nei budelių, nei įtūžusios minios, nušluostė iškankintam Jėzui Veidą, mums primena, kokia turėtų būti krikščionio pozicija, kada Bažnyčia mūsų tautoje neša kryžių. Tikras katalikas negali būti vien pasyvus stebėtojas. Jis turi gilinti savo krikščionišką pasaulėžiūrą, turi sugebėti atskirti tiesą nuo melo ir dar kitam tai paaiškinti. Kiek daug pastangų deda pragaras, norėdamas sunaikinti tikėjimą, kiek neapykantos parodo bedieviai, mes dvigubai tiek meilės paskleiskime. Bet ir vėl... meilė be kančios negalima. Išmokykime ir savo vaikus mylėti ir kentėti, padėkime jiems tapti aktyviais katalikais.

Kristaus kryžiaus kelyje buvo būrelis verkiančių moterų, kurias Išganytojas pamokė, kad reikia verkti dėl savo ir savo vaikų nuodėmių. Šiandien, kada mūsų tautoje Kristus neša kryžių, reikia panašių žmonių, kurie suprastų, jog būtina daryti atgailą. Reikia daryti atgailą ne tik už bedievius, bet ir už visus tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kala Kristų prie kryžiaus. Todėl, kada melsitės ar kentėsite, aukokite tai, kaip atgailą už klystančių žmonių nuodėmes. Ir kada žmonės atlikdami išpažintį sako, kad keikia bedievius, komunistus, kiekvieną kartą tenka tokiems priminti: nekeik, nes tokiu būdu tu tampi panašus į Kristaus budelius, žudikus. Tu pakilk aukščiau jų, tu už juos melskis ir daryk atgailą.

Kristaus kryžiaus kelyje sutiktų budelių vaizdas mums teprimena, kad mes patys netaptume budeliai, kai Bažnyčia šiandien neša sunkų kryžių. Niekada nekalbėkite, nedarykite nieko prieš savo sąžinę, prieš savo įsitikinimus, nes niekas negali pateisinti budelių. Gali versti, gali liepti elgtis neteisingai, bet tu pats esi atsakingas už savo poelgius. Tie poelgiai turi būti verti tavo širdies balso ir turi būti laisvai priimami arba atmetami.

Kun. Vytautas Skiparis

Šilalė, 1980 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina
Lankytojai
128654
ŠiandienŠiandien469
VakarVakar704
Šią savaitęŠią savaitę3130
Šį mėnesįŠį mėnesį13726
VisoViso1286547
Statistik created: 2024-03-29T00:03:11+00:00
Lankosi svečių 126
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
6705557

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias