Sparčiai sukasi metų ratas. Atrodo, neseniai paminėjome rudens lygiadienį, o štai jau ir diena pastebimai trumpėja, vakaro šešėliai vis anksčiau apgaubia žemę. Ilgesnės naktys, tamsa, padvelkusi vėsa ir naktimis žemę pasidabruojanti šalna įtakoja žmogaus nuotaikas, jausmus, mintis. Kartais šį mėnesį pakyla šaltas, gūsingas vėjas. Jis velia žalius, gelsvus ir rausvus medžių lapus į spalvingus kilimus, kad regėdami tokį spalvų žaismą už viską dėkotume Dievui. Jeigu miesto triukšme dar sugebame pakelti akis į dangų ir išgirsti, kaip po nakties šalnų pakyla skrendančios į pietus gervės, o iš šiaurės atgirksi žąsų pulkai bei tilvikai savo ne tokiais garsiais, bet melodingais balsais šlovina Kūrėją, širdyje įsiviešpatauja palaima.Tada dėkojame Dievui už rudens vėsoje plykstelėjusią saulutę, kuri net užuovėjoj mus lepina šiluma.Tokia diena kviečia mus nurimti ir pastebėti tyliai praskrendančią Dievo karvutę, iš avilio išskridusią darbštuolę bitutę ar vakaro vėsoje į šviesą pulkais skrendančius naktinius drugelius...

Bažnyčią lankantys žmonės spalio mėnesį šaukiasi Švč. Mergelės Marijos užtarimo, aukodami ir pindami jai iš gražių rožių žiedų keturių rožinio dalių maldų vainiką. Širdį keliančioje dievop vaikystėje girdėtos giesmės žodžiais tariant: „Mes mąstome nuoširdžiai tavo džiaugsmus, užjausdami minime tavo skausmus. Mes stebime tavo garbės prakilnumą ir tavo, mūs Motina, skelbiam gerumą...“

Neseniai išvykę į Guronis, sustoję meldėmės prie kryžiaus su užrašu „Padaryk mane gerumo ženklu“. Tai mirusio kardinolo Vincento Sladkevičiaus ištarti žodžiai, o jo tėviškėje įsikūrusiame muziejuje vienoje skrajutėje turėjome galimybę perskaityti gražius žodžius. Jais pasidalinau su savo pradinukais mokykloje, kurioje dirbu. Man norisi, kad šie prasmingi žodžiai pasklistų kuo plačiau. Ten rašoma: Viename pamoksle vyskupas V. Sladkevičius kalbėjo apie Kristų Karalių, apie mūsų „karališką didybę“, kurios visi taip siekia, siekia save įsiamžinti. Sakė, kad pats nemėgsta nuotraukų. Papasakojo, kaip prieš dvejus metus Pabiržėje per lietų ir vėją ėjo pėsčiomis pas ligonį. Lietus užlipdė akinius, ir jis nieko nematydamas nugriuvo. „Gražiausia, nugriuvau į molį su Švenčiausiuoju, su viskuo, – pamanė. Ir tuomet jį lydintiems pasakė: „Šis antspaudas molyje – štai mano tikroji nuotrauka: nupuolime, kančioje, o visos kitos – netikros“.(Iš prisiminimų knygos „Padaryk mane gerumo ženklu“.)

Šiandien šie žodžiai gal keistai skamba, nes kiekvienas stengiamės įsiamžinti, pasinaudodami išmaniosios technikos stulbinančiais pasiekimais. Tik, ko gero, nelabai norime matyti mirusiųjų nuotraukų, nes tai byloja apie kitą Gyvenimą po mirties. Jam dabar, žemėje keliaudami per skrendančių dienų, savaičių, mėnesių ir metų trukmę, ruošiamės. Tad kokį antspaudą mes paliekame kitiems? Kokia mūsų tikroji nuotrauka? Ar trokštame kitiems skelbti Jėzų, o žmonėms būti gerumo ženklu? Manau, kad visi trokštame, kaip laiške Filipiečiams rašė Paulius, kad „ Kristus bus išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi...“(Fil 1, 20). Marija, per rožinio maldą šį spalio mėnesį lydėk mus pas Jėzų kančių ir skausmo kupinoje kelionėje, kad mirties angelui pamojus sparnu, galėtume giedoti: „ Kai žemiškų rožių vainikai nuvys, vesk mus į tėvynę, kur mūsų viltis. Rožinio vainiką mielai tau aukosim ir padėkos giesmes per amžius giedosim“.