DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

17 val. Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

2012 ir 1980 metai. Tik 32 metai skiria juos. Ar didelis skirtumas tarp mūsų gyvenimo šiais ir anais laikais? Ar išmokome daugiau mylėti, geriau suprasti, dažniau padėti kitam? Ar mūsų tikėjimo suvokimas buvo gilinamas, kaip ir keliama profesinė kvalifikacija? Ar mūsų šeima tvirta ir darni kaip Santuokos sakramento gavimo metu? Ar vaikai išauginti tiesos ir meilės dvasioje? Kaip sakoma: teisingi ar ne buvo mūsų veiksmai, poelgiai, meilė, pažinsime iš vaisių saldumo ar kartumo. Gėrio ir blogio, sėkmių ir klaidų, tikėjimo ir netikėjimo šiame pasaulyje, matyt, visada bus. Tačiau, jei save vadiname krikščionimis, tai ir gyvenkime kaip mokė mus Viešpats Jėzus, kasdien, ne tik sekmadieniais ar švenčių metu, ne tik Bažnyčioje, bet ir išėję iš jos. Ir nebijokime, suklupus, suklydus, praradus, nusivylus, netekus, keltis ir vėl eiti į gyvenimą. Tegul Simono Kirėniečio, kuriam buvo įsakyta padėti nešti Jėzui kryžių, tapimas uoliu krikščioniu ir Veronikos drąsa išlaisvina mus nuo abejingumo, baimės. Gailėkimės savo nuodėmių ir darykime atgailą, leiskime Viešpačiui atnaujinti mūsų širdis.

 

ŽMONĖS, LYDINTYS KENČIANTĮ KRISTŲ

Kristus, nešdamas kryžių į Golgotą, savo kančios kelyje sutiko daug žmonių. Didžioji jų dalis buvo Kristui abejingi smalsuoliai. Jie atėjo pasižiūrėti, kaip tas nuteistasis neš kryžių ir bus nukryžiuotas. Jų širdyse nebuvo Kristui nei neapykantos, nei užuojautos.

Tačiau savo kančios kelyje Jėzus sutiko ir gerų žmonių. Vienas jų Simonas Kirėnietis. Iš pradžių Simonas buvo tik priverstas padėti Kristui, tačiau, prisilietęs prie kryžiaus ir paėjęs keletą žingsnių paskui Kristų, toliau su didžia meile nešė tą šventą kančios įrankį. Vėliau Simonas tapo uoliu krikščioniu.

Kitas žmogus, apie kurį kalba senoji krikščionių tradicija – tai Veronika. Daugelis matė pasmerktojo Išganytojo kruviną Veidą, bet nedrįso prie Jo prisiartinti. O ši moteris savo širdimi suprato, jog Kristus yra nekaltas. Ji priėjo ir nušluostė iškankintą ir dulkėtą Veidą. Išganytojo padėka buvo stebuklinga. Jis paliko savo Veido atvaizdą drobėje, kuria buvo nušluostytas kančia pažymėtas Jo Veidas.

Golgotos kelyje Jėzus sutiko ir būrelį moterų, kurios nešluostė Jam veido, nepasakė nei vieno užuojautos žodžio. Jos tik tyliai verkė, matydamos piktus veidus žmonių, kankinančių Nekaltąjį. Savo ašaromis moterys rodė užuojautą. Jėzus nesikreipė nei į smalsuolių minią, nepasakė nei žodžio Simonui  Kirėniečiui, nei Veronikai, net savo Motinai, bet prabilo į šias moteris, sakydamas: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ Tuo Jis paragino daryti atgailą už nuodėmes, nes tai ji, nuodėmė, uždėjo ant Jo pečių šį sunkų kryžių.

Pačioje pabaigoje Kristus susitinka su budeliais, kurie prikala prie kryžiaus Jo rankas ir kojas, nieko nesvarstydami. Jiems taip liepta padaryti ir jie kala, nesidomėdami, kas yra šis žmogus ir už ką Jis pasmerktas. Jie aklai vykdo kažkieno įsakymą...

Praėjo du tūkstančiai metų... Šiandien mes matome panašų vaizdą, kurį matė ano meto Jeruzalės gyventojai. Šiandien Kristus irgi neša kryžių mūsų tautoje. Jis mato, koks sunkus kryžius teko Jo Bažnyčiai, kurį nuolat deda bedieviška spauda, radijas, televizija, išleidžiami įstatymai, kurie varžo Bažnyčios laisvę, norint, kad Bažnyčia neturėtų jokios įtakos žmonių gyvenime.

Kristaus Bažnyčia neša kryžių į Golgotą, kur ją nori nukryžiuoti. Ir dabar, kaip ir anuomet, sutinkami žmonės. Liūdniausia, kad didelė jų dalis, kaip ir tada Jeruzalėje, yra abejingi. Pilkais veidais, nemąstantys, jie stovi ir žiūri, kaip Kristus neša kryžių. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Kartais pakraipo galvas – na ką padarysi, jei tokie laikai! Jie ir toliau išgėrinėja, ieško malonumų, daro karjerą, nesirūpindami – tegu sau Bažnyčia neša kryžių. Svarbu, kad tik jų nepaliestų. Tie abejingieji yra patys liūdniausi žmonės.

Sutinkame šiandien ir kitokių žmonių, panašių į Simoną Kirėnietį. Jie nėra blogi, bet purtosi Kristaus kryžiaus, nenorėdami, kad jis bent kiek paliestų ir jų pečius. Tokie žmonės bevelija nueiti į bažnyčią, pasimelsti, bet aktyviau pasireikšti kaip katalikai nenori, nes jų pečius gali paliesti kryžius. Tačiau kartais, kad ir prievartos būdu, Kristaus kryžius žmogų prislegia... Jeigu žmogus su meile žvelgia į kenčiantį Išganytoją, yra vilties, kad jis tą kryžių pamils. Yra žmonių, kurie neša, kad ir prievarta, savo gyvenimo kryžių – ligą ar kokį sunkų pergyvenimą. Ir jeigu jie dažnai meldžiasi, jei dažniau jų akys nukrypsta į kenčiantį Kristų – jie pamils tą kryžių.

Daug kas esate girdėję apie neseniai palaidotą kunigą V. Jaugelį. Apvaizda uždėjo jam sunkų kryžių. Šešis kartus KGB sutrukdė jam įstoti į kunigų seminariją. Ir tik nelegaliai ją baigęs, 1978 metais buvo slapta įšventintas kunigu. Už antitarybinę veiklą jau sunkiai sergančiam šiam kilniam jaunuoliui teko kalėti Pravieniškėse tarp plėšikų, žmogžudžių, prievartautojų. Visas trumpas jo gyvenimas buvo perpintas skausmu ir džiaugsmu. Jo kambarėlyje buvo Kristaus paveikslas. Jaunasis kunigas dažnai žvelgdavo į kenčiantį Kristaus Veidą ir tai padėjo jam savo sunkų kryžių pakelti taip, kaip ir Simonui Kirėniečiui – kantriai, su meile. Kiekvieną dieną savo kančią jis aukojo už prislėgtą Bažnyčią, už tautos religinį atgimimą. Ir taip iki paskutiniojo atodūsio...

O kad ir mes mokėtume būti tokiais simonais kirėniečiais, nežiūrint kokį kryžių gyvenime mums tektų nešti – šmeižtų, apkalbų, vaikų nedėkingumo ar kokį kitokį. Visais atvejais mūsų akys turi susitikti su kenčiančio Kristaus akimis. Mes, krikščionys, savo gyvenimu turime liudyti Išganytojo kančią, kad papildytume tai, ko trūksta Kristaus kančiai. O ko trūksta Jėzaus kančiai? Ogi štai ko: prie Kristaus kryžiaus turi būti padėtas ir mūsų kryžius. Vien Kristaus kryžius mūsų negali išgelbėti. Reikia, kad prie jo būtų pridėtas ir mūsų kryželis. Todėl sąmoningas katalikas neturėtų visokiais būdais purtytis vargo, kančios, persekiojimų, bet drąsiai tuos išmėginimus pasitikti. Kentėjimai – tai krikščionybės sėkla. Tas, kuris seka savo Mokytoju, privalo būti pasiruošęs kančiai.

Veronikos pavyzdys, kuri, nebodama nei budelių, nei įtūžusios minios, nušluostė iškankintam Jėzui Veidą, mums primena, kokia turėtų būti krikščionio pozicija, kada Bažnyčia mūsų tautoje neša kryžių. Tikras katalikas negali būti vien pasyvus stebėtojas. Jis turi gilinti savo krikščionišką pasaulėžiūrą, turi sugebėti atskirti tiesą nuo melo ir dar kitam tai paaiškinti. Kiek daug pastangų deda pragaras, norėdamas sunaikinti tikėjimą, kiek neapykantos parodo bedieviai, mes dvigubai tiek meilės paskleiskime. Bet ir vėl... meilė be kančios negalima. Išmokykime ir savo vaikus mylėti ir kentėti, padėkime jiems tapti aktyviais katalikais.

Kristaus kryžiaus kelyje buvo būrelis verkiančių moterų, kurias Išganytojas pamokė, kad reikia verkti dėl savo ir savo vaikų nuodėmių. Šiandien, kada mūsų tautoje Kristus neša kryžių, reikia panašių žmonių, kurie suprastų, jog būtina daryti atgailą. Reikia daryti atgailą ne tik už bedievius, bet ir už visus tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kala Kristų prie kryžiaus. Todėl, kada melsitės ar kentėsite, aukokite tai, kaip atgailą už klystančių žmonių nuodėmes. Ir kada žmonės atlikdami išpažintį sako, kad keikia bedievius, komunistus, kiekvieną kartą tenka tokiems priminti: nekeik, nes tokiu būdu tu tampi panašus į Kristaus budelius, žudikus. Tu pakilk aukščiau jų, tu už juos melskis ir daryk atgailą.

Kristaus kryžiaus kelyje sutiktų budelių vaizdas mums teprimena, kad mes patys netaptume budeliai, kai Bažnyčia šiandien neša sunkų kryžių. Niekada nekalbėkite, nedarykite nieko prieš savo sąžinę, prieš savo įsitikinimus, nes niekas negali pateisinti budelių. Gali versti, gali liepti elgtis neteisingai, bet tu pats esi atsakingas už savo poelgius. Tie poelgiai turi būti verti tavo širdies balso ir turi būti laisvai priimami arba atmetami.

Kun. Vytautas Skiparis

Šilalė, 1980 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina
Lankytojai
128580
ŠiandienŠiandien431
VakarVakar636
Šią savaitęŠią savaitę2388
Šį mėnesįŠį mėnesį12984
VisoViso1285805
Statistik created: 2024-03-28T12:03:06+00:00
Lankosi svečių 30
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
6701574

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias